°C
      2024 03 29 Penktadienis

      Ką iš tiesų reiškia frazė „Laimingų Naujųjų Metų“ ?

      Nuotrauka: Pixabay nuotr.

      2020-01-01 11:00:00

      Kai 1955 m. likus vos kelioms savaitėms iki paties Einšteino mirties anapilin iškeliavo geras jo draugas Michele Besso, Einšteinas parašė laišką Besso šeimai, kuriame išreiškė užuojautą tokiais žodžiais: „Nesirūpinkite dėl to, kad Michele nebėra šalia Jūsų. Mums, tikriems fizikams, laiko skirtumas tarp praeities, dabarties ir ateities yra tik iliuzija, kad ir kokia tikra ji atrodytų “.

      Idėja, kad laikas - tik iliuzija, yra tokia sena, jog siekia ikiisokratiškų mąstytojų Herakleito ir Parmenido laikus. Jie yra laikomi filosofijos pradininkai. Herakleitas teigė, kad svarbiausias visatos bruožas yra tai, kad ji nuolatos kinta. Parmenidas priešingai, remdamasis savo idėjomis postulavo, kad Visata yra stabili ir nekintanti. Parmenidas, kalbant šiuolaikine kalba tikėjo, kad Visata yra visų pasaulio išgyventų akimirkų rinkinys sutelktas vienoje vietoje. Jis teigė, kad Visatos istorija tiesiog egzistuoja kaip dogma.

      Šiandien mes tai vadintume „eternistiniu“ arba „blokuojančios visatos“ vaizdu - erdvės ir laiko mąstymas kartu yra vienas keturių dimensijų rinkinys, o ne trimatis pasaulis, kuris laikui bėgant vystosi. Be Parmenido ir Einšteino, šį paveikslą dalijasi Tralfamadorai - ateivių grupė, pasirodanti Kurto Vonneguto romane „Skerdykla Nr. 5“. Tralfamadorės būtybei apsilankyti praeityje nėra sunkiau nei tiesiog vaikščioti miesto gatvėmis.

      Šis „nesenstantis“ Visatos vaizdas prieštarauja mums įprastam mąstymui. Mes suvokiame savo gyvenimą esantį kaip beribį, tačiau šis požiūris turi šalininkų net šiuolaikinėje fizikoje. Gamtos dėsniai pagal tai, kaip mes juos dabar suprantame, traktuoja visas akimirkas kaip vienodai tikras ir vienodai išskirtines. Niekas nėra išrinktas kaip ypatingas; mūsų aplinkoje yra įprasta, kad bet kuris dabartyje išgyvenamas momentas  yra tiesiogiai susijęs su ankstesniu ir tuo, kuris dar tik laukia mūsų ateityje.  



      Ko gero energingiausias ir atkakliausias teiginio, kad laikas - tik iliuzija šalininkas yra britų fizikas Julianas Barboras. Stebina tai, kad Barboras jau daugelį dešimtmečių sugeba atlikti įdomius fizikos tyrimus, neturėdamas jokio akademinio išsilavinimo, paskelbė dešimtis straipsnių įvairiuose pripažintuose moksliniuose žurnaluose. Informacijos jis sėmėsi versdamas įvairius tekstus iš rusų kalbos į anglų kalbą, o taip pat laisvalaikiu nepailstamai tyrinėdamas mintį, kad laikas neegzistuoja. Tam patvirtinti jis kūrė teorinius klasikinės ir kvantinės gravitacijos modelius, kuriuose laikas neturi esminio vaidmens.

      Turime būti atsargūs dėl to, ką turime omenyje teigdami, kad „laikas neegzistuoja“. Net ir Parmenidas ar Barboras pripažintų laikrodžių egzistavimą arba vėlavimo kaip paties veiksmo idėją. Kyla klausimas, ar kiekvieną ateityje įvyksiantį gyvenimo veiksmą praeinantis laikas sukuria iš jau praėjusio momento. Pagalvokite apie filmų žiūrėjimą tais laikais, kai dauguma jų buvo rodomi iš tikrų filmų juostų. Būdavo galima lėtai peržiūrėti filmą, pamatyti, kas nutiko, ir išsamiai aptarti tai, kiek ilgai truko visas procesas. Bet taip pat galima slapta patekti projekcijų salę, susirinkti visas filmo juostų rites ir peržiūrėti jas visas iš karto vienu metu. Ar jaučiate skirtumą tarp šių dviejų veiksmų? Antikos laiko perspektyva sako, kad geriausias būdas galvoti apie Visatą yra panašus į atskirų tam tikrų kadrų rinkimą ar kolekcionavimą.

      Filosofas Timas Maudlinas ir fizikas Lee Smolinas teigė, kad laikas yra tikras ir kad teisingas  laiko praleidimas iš tikrųjų atneša ateitį.

      Abu tyrėjai sukūrė naujas matematines priemones ir fizikinius modelius, kad patvirtintų savo požiūrį. Naujasis Maudlin požiūris sutelkia dėmesį į erdvėlaikio topologiją - kaip skirtingi Visatos taškai yra sujungiami beribėje erdvėje. Pagal tradicinę topologiją kaip pagrindiniai elementai yra naudojami atskiri kosmoso regionai, o Maudlinas kaip pagrindinį objektą laiko pasaulines linijas arba ašis (dalelių kelią per atitinkamą laiko kiekį). Tokiu būdu laiko evoliucija tampa kaip pagrindinis fizikos bruožas.

      Smolinas priešingai, teigė, kad patys fizikos dėsniai kinta laikui bėgant. Mes to negalėtume pastebėti akimirksniu, tačiau žvelgiant į kosmologinę laiko skalę, parametrai, kuriuos laikome fiksuotais, ilgainiui gali įgauti labai skirtingas vertes.  

      Galbūt yra protinga laikytis nuomonės, kad laikas yra visko centre tarp teiginio, jog laikas yra mūsų buvimo esmė ir neiginio apie jo egzistavimą. Kažkas gali būti tikras arba faktiškai egzistuojantis, ne tik iliuzinis, ir vis dėlto būti ne esminis. Pavyzdžiui, anksčiau mokslininkai manė, kad šiluma yra skysčio pavidalo medžiaga, vadinama „kaloringa“, kuri teka iš karštų daiktų į šaltesnius. Šiomis dienomis mums jau yra žinoma, kad  šiluma yra tiesiog atsitiktiniai atomų ir molekulių, iš kurių gaminami objektai, judesiai. Šiluma vis dar yra tikra ir egzistuojanti, tačiau šiam procesui suprasti yra pateiktas gilesnis paaiškinimas, kuris reikalauja išsamesnio supratimo.

      Galbūt laikas yra dar kitoks. Kada nors, kai mes galutinai būsime suvokę visus fizikos dėsnius, galėsime pastebėti, kad laiko sąvoka iš tikrųjų nėra esminė. Gali atrodyti, kad laikas yra labai svarbus gyvenant mikroskopiniame mūsų pačių susikurtame pasaulėlyje, tačiau galbūt mūsų begalinėje Visatoje yra erdvių, kur laikas išvis neegzistuoja...

      Tokiu atveju nebūtų sunku pasakyti, kad laikas yra „tikras“. Mes juk puikiai žinome, ką reiškia senti ar švęsti savo jubiliejų, nesvarbu, ar laikas yra „esminis ir pats svarbiausias“, ar ne. Bet kuriuo atveju linkime Jums laimingų  Naujųjų metų. Būkite laimingi ir savo gyvenimuose atraskite kuo daugiau tikrojo laiko pabūti su savo artimaisiais.

      Skaityti komentarus