Kas yra teisinga?

Geras mokslas, nusakantis labiausiai tikėtiną išeitį, remiasi faktais, suteikia mums progą transformuoti savo ego ir iliuzijas. Mokslas ir kritinis mąstymas rodo, kad daugelis mūsų tiesų apie pasaulį yra neteisingos. Pabrėžiu, aš nekalbu apie asmeninius jausmus ar pomėgius, bet apie faktus, kuriuos mes pareiškiame kaip nenuginčijamą tiesą apie pasaulį.

Objektyvi tiesa netiesiogiai skatina transformuotis, keistis. Tam reikia emocinės ir dvasinės drąsos tam, kad priimtume šiuos faktus, kurie didina atsparumą, kai mes stengiamės susitapatinti su tuo, kas yra subjektyvu ir objektyvu. Panašu, jog Saulė leidžiasi už horizonto; Žemė atrodo plokščia. Pasitelkę mokslą, mes žinome, kad tai nėra tiesa. Neteisingas intuicijos naudojimas gali lemti blogų išvadų radimąsi. Jei man nuojauta kužda, kad viskas yra daug sudėtingiau nei man atrodo, tuomet aš galiu ieškoti daugiau įrodymų. Būtent taip mokslininkai atranda kažką naujo. Intuicija ir mokslas nėra visiškai nesuderinami. Jie yra sąjungininkai tol, kol mes nemaišome subjektyvios tiesos su objektyvia ir atvirkščiai.

Daugelis žmonių nepasitiki mokslu, nes jo išvados prieštarauja jų įsitikinimams. Tai lemia intelektualinį nenuoširdumą bei dvasinį pasimetimą. Mūsų emocijos verda ypač tos, kurios pasireiškia, kai esame įskaudinti – pyktis, baimė, skausmas, tad šališkumas užkerta kelią būti intelektualiai nuoširdiems, nebent pajustume momentus, kai mes meluojame sau ir pasistengtume būti atviresniais. Šis metodas laikinai sustabdo dopamino išskyrimą, tad jaučiame diskomfortą.

Gebėjimas priimt tiesą iškelia uždavinį mums. Mes turime mokėti susitvarkyti su emocijomis ir susierzinimu, nes tai skatina intelektinį nenuoširdumą bei dvasinį tingėjimą vešėti. Daugelis mūsų nesugebėtų to ištverti, jei sužinotų, kad dalis jų pasaulėžiūros yra neteisinga. Tai pasireikštų dvasine katastrofa, gijimo krize, kuri galiausiai transformuotų mus.

Kova už tiesą

Štai kodėl dvasinė kova už tiesą – tapatinantis su objektyvia ir subjektyvia tiesa – reikalauja emocinio ir intelektualinio rimtumo bei drąsos. Tai reiškia, kad klausydamas tam tikros informacijos, neskubu jos paneigti, net jei manau kitaip. Tai reiškia, kad aš išklausau kitų nuomonės, nuoširdžiai ir nuolankiai  pažvelgiu į situaciją iš jų pusės. O tai reiškia, kad aš nuoširdžiai išnagrinėju faktus, kurie prieštarauja mano įsitikinimams. Ir tai reiškia, kad aš išgirstu šnabždesius galvoje, kurie sako, jog esu nepakankamai nuoširdus ar slepiuosi nuo tiesos ir padarau išvadas.

Daugelis dvasinių kelių nori, kad jūs atsisakytumėte savo valios ir tikėtumėte tuo, ką teigia guru. Tačiau tas guru gali būti korumpuotas ir apgaudinėti žmones, maišyti subjektyvią tiesą su objektyvia. Pavyzdžiui, meditacijos metu „vienas su visais“ jausmas nereiškia, kad mes visi esame tik šviesios arba tik tamsios prigimties – be tam tikrų apribojamų, individualių poreikių, skirtingos tolerancijos ar sąmoningumo. Taigi, susiliejant su tuo, kas greičiausiai yra tiesa – tvirtas dvasingumo kelias, nes kaip ir guru jis verčia mus susitapatinti su tiesa ir atsilaikyti prieš kai kurių egzistencijos paradigmų griūtį. Tai tarsi mirtis ir prisikėlimas. Vėlgi, tai skamba ganėtinai dvasingai.

Atsiribojimas nuo realybės, išliekant ištikimu savo įsitikinimams, nepadeda nei žmonijai, nei planetai. Prisiminkime valdžios klaidą, kuomet jie nepranešė apie plačiai paplitusią pesticidų, neurotoksinių chemikalų kvepaluose ar kvapniuose produktuose žalą, nepaisant mokslinių įrodymų ir nekreipiant dėmesio į tai, kad daugelis šių produktų draudžiami ES ir labiau išprususiose Amerikos vietose. Tai iššaukia nusikaltimus vien todėl, kad faktai yra neigiami. Arba įsivaizduokite mažesnės apimties pavyzdį. Jei kas nors negerbia jūsų, nepaisant įrodymų, prieštaraujančių jų įsitikinimams, jie elgsis su jumis negražiai, todėl kils konfliktas.

Įprasmintas dvasingumas

Įprasminti dvasingumą – susilieti su realybe ir tuo, kas yra tikra – reiškia, jog mes turime atsisakyti daugelio fantazijų ir įnoringo mąstymo. Tai reiškia, kad mes turime rūpintis emociniu pasauliu, paslėptomis žaizdomis ir skausmais, kurie trukdo priimti tikrąją tiesą. Mes aptinkame šias užslėptas vietas, kai pasineriame į save ir tampame sąmoningesni. Mes turime praktikuotis mąstyti kritiškai tam, kad susilietume su realybe, kas yra žinoma kaip „intelektinis nuoširdumas“. Emocinis ir intelektinis nuoširdumas yra pamatas, kuris laiko dvasinį atvirumą.

Kai mes gyjame emociškai, mąstome pozityviai ir rūpinamės didesniu gėriu, mes įprasminame savo kūną, tampame geresni savo kūno gyventojai. Priklausydami sau, mes stipriname ryšį su Žeme tam, kad galėtume ja rūpintis taip, kaip rūpinamės savimi. Tokiu būdu dvasingumas prasideda mumyse, o baigiasi mus supančiame pasaulyje.

Paprasta gyventi fantazijų pasaulyje, tikint tuo, kas yra paranku, kas remia mūsų įsitikinimus, tai aukština mus, saugo nuo nepatogumo ir mažina pyktį. Šie parankūs, neteisingi įsitikinimai taip pat saugo mūsų giliausias žaizdas ir poreikį bet kokia kaina priklausyti visuomenei. Problema ta, jog tikėdami neteisingais faktais mes žalojame pasaulį, nes tikėjimas lemia mūsų veiksmus.

Mokslas ir įrodymai yra puiku, nes jie apeina šališkumus ir nuomones; jiems nerūpi, kuo mes tikime arba kas žaloja mūsų ego. Jie yra nešališki. Skamba tarsi gero guru darbas. Kai mes pasisemiame nuolankumo, atvirumo, gero mąstymo bei aistros – viskas ima veikti harmoniškai, mes įsiliejame ir iš to gimsta vientisumas. Šios psicho-dvasinės jėgos yra įkūnyto dvasingumo pamatas, kas, kitais žodžiais tariant, yra puikiai įsiliejęs ir sąmoningas žmogus, kuris rūpinasi savimi ir pasauliu... pakankamai, kad sutiktų priimti šiek tiek kančios.

Kai mes suliejame objektyvią ir subjektyvią tiesas, mes gyvename harmoniškiau ne tik savyje, bet ir bendraudami su bet kuriuo kitu gyvu padarėliu. Ar egzistuoja geresnis kelias nei įprasminto, žemiško gyvenimo siekimas? Natūralaus pasaulio griūtį gali iš tiesų lemti bendro ir asmeninio vientisumo griūtis – atsiskyrimas nuo savo prasmės.

****. 

Jack Adam Weber yra medicinos gydytojas iš Kinijos, 2000 metais jis baigė universitetą geriausiais rezultatais. Jis parašė šimtus straipsnių, tūkstančius poemų ir kelias knygas. J. A. Weber yra įprasminto dvasingumo aktyvistas, tad dažniausiai rašo būtent šia holistinės medicinos tema. Rašytojas taip pat skatina dirbti su emocijomis, jungti kūną su protu bei nepamiršti mąstyti plačiau.