Skyrybos yra šio laikmečio mada ir liga. Į ilgai gyvenančius kartu partnerius žiūri kaip į gyvus dinozaurus arba kaip į sėkminguosius. Todėl skyrybų faktas nesukelia šoko niekam. Visgi, primenu, kad nepaisant skyrybų skaičiaus, šeima visada liks vertybe. Net gi tuomet, kai žmonėms nesiseks kurti tvarių šeimų. Pasikalbėkime.
Priimti realybę visada yra gerai
Nei sau, nei savo klientėms neskiriu laiko ieškoti filosofinių priežasčių apie tai, "kodėl tas gyvulys mane paliko?". Jei dėl skyrybų patyrimo pagalbos ieško vyras, jį taip pat skatinu kuo greičiau priimti realybę. Todėl svarbiausias skyrybų krizės įveikimo aspektas yra klausimo sau uždavimas "ką man dabar daryti?". Juk iširus šeimai, lieka gyva moteris, gyvi vaikai, gyvas vyras. Ir jiems gyventi reikės ne tuomet, kai krizė bus įveikta. Visiems gyventi reikia tą pačią akimirką, kai šeima iširsta. Todėl stabdyti gyvenimą - tai didžiulė nuodėmė. Nesiūlau bloginti savo karmos. Primenu kasdienybės dėsnį, kurį aprašiusi esu savo antroje knygoje: kasdienių pareigų ir atsakomybių vykdymas padeda nepatekti į krizę arba greičiau iš jos išeiti. Todėl, visi, kurie dabar išgyvenat skyrybų krizę, prisiminkit, kad jūs ir jūsų vaikai turite kūnus, kuriuos reikia tinkamai maitinti ir girdyti, plauti ar kitaip jais rūpintis. Taip pat verta žinoti, kad nė vienas žmogus šioje žemėje mums nepriklauso ir niekada nepriklausys. Atsakingi esame tik už save, savo jausmus ir savo elgesį.
Tepadeda visagalis liūdesys
Kai negalime pakeisti įvykių, galime liūdesio pagalba sulėtinti gyvenimą, atsipūsti, pailsėti, verkti ir taip suminkštinti širdį bei gydyti sielą. Ką renkasi dauguma tų, kuriuos paliko? Pyktį. Mačiau ne vieną žmogų, kuris tiesiog siuto dėl skyrybų. Elgesys su įniršiu yra panašus į puikų gyvenimo dramos serialo epizodą. Atmink: pyktis yra gerai tuomet, kai mums reikia energijos ką nors keisti. Išeinančio žmogaus sprendimo pykčiu mes nepakeisime, nes tai - ne mūsų atsakomybėje. Krizė gilėja, jei vyras ar moteris pyksta ne tam, kad kažką pakeistų savo gyvenime, o tam, kad viską sugrąžintų į tariamas savas vietas. Todėl pati sveikiausia ir natūraliausia reakcija išsiskyrus - liūdesys. Kiek? Nėra jokio laiko limito, jei liūdesys nestabdo gyvenimo, o jį tik lėtina ir leidžia pailsėti bei persiorientuoti prie besikeičiančių aplinkybių.
Lai pokyčius užkuria pykčio ugnis
Kai žmogus, patyręs skyrybas, nurimsta, atsipeikėja, jis jau gali ne tik užduoti klausimą "kodėl taip nutiko?", bet ir ieškoti savyje atsakymų. Pagrindinis klausimas būtų toks: ką aš tokio dariau, kad su manimi gyvenimas partneriui tapo nepakeliamas? Sutik, neįmanoma adekvačiai į šį klausimą atsakinėti tuomet, kai žmogaus protas kraustosi iš proto. Tačiau po tam tikro laiko žmogus pajėgus pažvelgti į save su mylinčiu kritiku viduje ir išlukštenti tai, kas svarbu bus visuose santykiuose su kitais žmonėmis. Kai žmogus leidžia supykti ant savęs, jis gali atsisakyti netinkamo elgesio arba formuoti kur kas vertybiškesnį elgesį, kurio stokojo praeityje. Todėl drąsiai sakau: lai šis pyktis padeda keisti tai, ką tu gali pakeisti. Gali skaityti apie skyrybas, gali kalbėtis apie skyrybas, tik visuomet matyk save ir savo indėlį. Nėra vieno blogiečio skyrybose. Net jei kuris nors pasitraukia pirmas.
Lai baimė skatina kūrybą
Daugumą skyrybas patyrusių ištinka didžiulė baimė. Ypač priklausomas moteris, kurios vis dar neišmoko mylėti laisvėje, kankina klausimas "kaip aš dabar gyvensiu?". Kas yra baimė? Tai energija naujiems sprendimams. Todėl išnaudok savo baimę tau svarbiems pokyčiams. Žinok: tave supa žemė, ji laiko tave, ji yra stabili, tu gali daryti žingsnius visomis kryptimis, bedugnė neegzistuoja. Na, o jei mintis apie bedugnę tave kažkuo žavi, žinok, kad stovint ant bedugnės krašto kristi į ją nebūtina; galima dar pakilti ir skristi - savo nepramintu taku. To aš tau ir linkiu!
Skaityti komentarus