°C
      2024 03 29 Penktadienis

      Antanina Strumilienė: Mūsų gyvenimas - nesibaigiantis laukimas...

      Nuotrauka: Pixabay nuotr.

      Autorius: Antanina Strumilienė
      2022-09-18 15:00:00

      Visą savaitę mes laukiame penktadienio, visą mėnesį - atlyginimo, visus metus - vasaros, visą gyvenimą - laimės.

      Kiek daug laiko gyvenime užima laukimas.

      Mes laukiame pirmadienio, metų pradžios, dienos pabaigos, savaitgalio, princo ant balto žirgo, laukiame pensijos, šventės, laukiame, kol užaugs vaikai, kol sumažės reikalų, kol neliks rūpesčių, kol atveš picą, laukiame, kada bus šilčiau, laukiame grįžtančios iš laukų mamos, pavasario, paaukštinimo darbe, laukiame meilės.


      Kaip didžiausios šventės laukiame brangaus žmogaus pasveikimo, laukiame pandemijos pabaigos, laukiame susitikimo.

      Laukiame, kol sugrįš gyvenimo džiaugsmas.

      Laukiame bučinio iš mylimo žmogaus lūpų, laukiame apkabinimo.


      Nes tai reiškia tūkstantį kartų daugiau nei ofisas, prabangus automobilis ar darbo reikalai.

      Laukiame, kada sutiksime tą, kuris vertas mūsų laukimo.

      Laukiame artimųjų skambučio, žinutės, susitikimo.

      Laukiame ramybės, karo pabaigos.

      Laukiame, kada galėsime tyloje pasiklausyti širdies plakimo, pažvelgti į akis mylimam žmogui.


      Laukiame stabtelėjimo, tikrumo.

      Laukiame vakaro, kai iš nuovargio nesinorės nieko - nei įspūdžių, nei grožio, nei vakarienės. Norėsis tik gurkšnelio meilės ir tylos.

      Mes laukiame gyvenimo džiaugsmo, kuris tampa toks tolimas ir nepasiekiamas.

      Mes laukiame oro uoste, šaltyje, laukiame sapne, mintyse.

      Šitiek dainų, eilių prirašyta, kur prašoma, maldaujama: "Ateik, Tavęs aš laukiu"…

      Kai laikrodyje sustoja rodyklės, o jų tiksėjimas susitapatina su tavo širdies ritmu. Kai iki skausmo paaštrėja klausa. Kai laukimas virsta spengiančiu skausmu smilkiniuose, bejėgiškumo ašaromis ir apima noras išnykti, nebūti…


      Ir kokia laimė, kai pasigirsta pažįstami žingsniai, pažįstamas balsas ir pesmelkia mintis, kad sulaukei.

      Tik gyvenimas mūsų nelaukia.

      Koks baisus išbandymas - laukimas. Kokia tai nepaaiškinama paslaptis. Tai - pats sunkiausias jausmas iš visų. Tavo laukimo palengvinti ar pasiimti negali niekas kitas.

      Kai lauki namuose, kitame mieste, kitoje šalyje.

      Kai lauki sušalusių, sužeistų, įskaudintų, kad sušildytum ir pagydytum sielą.

      Skubėkite pas tuos, kurie laukia.
      Dėl savęs galite nesistengti, bet dėl širdies. Dėl savo širdies…
      Mylėkite ir laukite.

      Tikėkite laukimu ir ta nuostabia, ta neišsipildančia, ta vienintele, sakralia, įkvepiančia ir viską nugalinčia Meile.

      Jos verta laukti, verta dėl jos kankinantis nemigo naktyje, dvejonėse, abejonėse.

      Verta laukti jos stebuklo, jos nuotykio, jos laiško, jos skambučio…

      Pavasario žaliais takais per karštą kopų smėlį,

      Apgobtą rudenio rūkais, atbėk per pusnį vėlei.

      Atbėk, atlėk, atskrisk greičiau per pievas, lapų auksą,

      Žinau, kad taip nebus, tačiau - Tavęs vis tiek aš lauksiu…

      Skaityti komentarus