Įėjęs į kambarį kunigas pamatė šalia ligonio lovos pastatytą kėdę ir pagalvojo, kad ta kėdė paruošta kunigo atėjimui.

- Jūs manęs laukėte? - paklausė kunigas.
- Ne. O kas Jūs toks? - paklausė ligonis.

- Aš - kunigas. Jūsų anūkė pakvietė mane ateiti pasimelsti už Jūsų sveikatą. Kai aš pamačiau tuščią kėdę šalia Jūsų lovos, pagalvojau, kad Jūs žinote apie mano apsilankymą.

- A, nu jo, čia kėdė, - tarė ligonis tyliu balsu ir tęsė, - niekam apie tai aš nepasakojau. Aš visą gyvenimą vaikščiojau į bažnyčią ir girdėjau, kad reikia nuolat melstis, kad malda sušildo žmogui širdį ir daug ką duoda, palengvina gyvenimą. Bet manęs maldos nepaliesdavo. Aš jų tiesiog nepajėgdavau įsiminti. O vėliau ir visai nustojau melstis. Gal todėl, kad manęs jos neveikė ir nepadėjo, todėl ir nejaudino? Ir tik prieš porą metų vienas mano geras pažįstamas man išaiškino, kad malda - tai žmogaus pokalbis su Dievu. Jis patarė man meldžiantis atsisėsti ant vienos kėdės, o kitą, tuščią kėdę, prisitraukti šalia savęs ir įsivaizduoti ten sėdintį Kristų. Juk Kristus yra pasakęs: "Su Tavimi aš iki paskutinės dienos". Melskis ir papasakok jam viską, kas Tave jaudina, ir atidžiai klausyk, kaip klausaisi dabar manęs", - tarė jam draugas.

"Ir aš pabandžiau ir man taip patiko, kad po to aš kasdien po dvi valandas tai darydavau. Bet tik tada, kai nematydavo dukra ir anūkė, kad jos nepagalvotų, jog aš suvaikėjau.

Kunigas pasidžiaugė ligonio pasakojimu, patarė jam ir toliau tęsti tokius pokalbius su Dievu, paskum pasimeldė, palaimino ligonį ir išėjo.

Po dviejų dienų anūkė vėl nubėgo pas kunigą ir jam pasakė, kad jos senelis mirė. Kunigas paklausė:

- O kaip jis mirė?
- Buvo antra valanda. Jis pasišaukė mane prie lovos, pasakė, kad labai mane myli ir pabučiavo. Aš išėjau į vaistinę, o kai grįžau, radau jį mirusį. Bet tas senelio išėjimas man pasirodė labai keistas. Paskutinę minutę, jis, tikriausiai, sukaupė paskutines jėgas, pakilo nuo pagalvės ir pasitraukė kėdę, kuri stovėjo šalia jo lovos ir ant kėdės padėjo savo galvą.

"Tokį aš jį ir radau, - tarė anūkė, - ką tai galėtų reikšti?"

"Duok Dieve, kiekvienam taip išeiti, - tarė kunigas, šluostydamas ašarą, - ta kėdė nebuvo tuščia.“