Ir nuotaika iš karto pasitaiso. Štai kažkas rašo: "Prie ruso mėsos trūko, nes dešrą gamino iš mėsos, todėl dešros parduotuvėse nebuvo, bet buvo ragų ir kanopų.
Dabar mėsos netrūksta, nes dešrą gamina iš ragų ir kanopų. Todėl dešros yra, o ragų ir kanopų trūksta. Ateityje dešrą "spausdins" iš vandenynuose surinktų polietileninių maišelių ir išmesto popieriaus. Atsiras ir ragų, ir kanopų, ir mėsos. Tada ateis išbadėjęs rusas ir vėl viskas prasidės iš pradžių.

Todėl "nacionaliniam saugumui" užtikrinti dešrą ir toliau būtina gaminti iš ragų ir kanopų."
O ar žinote, koks mėgstamiausias lietuvių patiekalas? Kai lietuvis valgo lietuvį. Būna metas papasninkauti, bet valgome daug ir sočiai. Pasigardžiuodami. Mes - lietuviai. Mūsų nedaug, bet mes - nerealūs. Mes neiname ten, kur veda kelias. Mes einame ten, kur jo nėra. Ir paliekame pėdsakus.

Feisbuko dėka mes sužinome, kad vienas mūsų tautietis pirmą milijoną užsidirbo nekeldamas kojos iš močiutės buto.
Japonai negalėjo atsistebėti, pamatę lietuvaičių pinamus krepšius.

Du kiemo draugai vaikystės žaidimus su kardais pavertė verslu.

Feisbukas parodo dalykus, kuriuos privalome turėti, daryti ir apgalvoti.
Skaitant Feisbuką tampa aišku, kad lietuvaitės būtinai turi pabūti paplūdimyje. Tik nebūtinai Palangos.
Visi jau buvome Paryžiuje, Londone ir laikome save "mačiusiais pasaulio."

Jaunimui reikia turėti keletą porų plėšytų džinsų, retro stiliaus akinius ir pusė pasaulio turi žinoti kur ką jie pirko ir kiek mokėjo.
Tam ir yra Feisbukas. Išsipusčiusioms damoms būtinai reikia nusifotografuoti prie tų pačių "raudono kilimo" sienelių. Būtinai visas pasaulis turi žinoti, kad vakar valgėte Cezario salotas, burgerius ir buvote bare, kuriame yra 50 rūšių alaus, kurio pavadinimus sunku ištarti.

Dar per Feisbuką būtinai reikia pasišaipyti iš tos garsios ir labai turtingos "pifos", pas kurią per ploni antakiai, per didelė krūtinė ir per trumpas sijonas.
Ant jos veidelio per daug "špakliaus" ir visai negraži jos tašė per petį.

Būtinai reikia pasijuokti iš panelių, kurios gaudo milijonierius, nors rašo su klaidom, kurios soc. tinkluose prisistato "As Linutee nezhinau".
Na, o jeigu jau vestuvės - jas įkelti į Feisbuką tiesiog būtina: fone - bažnyčia arba dvaras, pirmame plane - žiedai, o svarbiausia - prancūziškas manikiūras.

Ir dar - būtinai vestuvių video…
Kiek vestuvių įvyko vien tam, kad Feisbuke būtų gražių nuotraukų.

Geras dalykas tas Feisbukas. Svarbiausia, kad jis parodo, jog septynis kartus nugriuvęs lietuvis sugeba atsikelti aštuntą - ir likimo posūkius moka paversti sėkmės vingiais.

Feisbukui ne vienas esame dėkingas už naktis, kurios virsta rytais, už nepažįstamus, kurie virsta draugais, už protingus postus, kurių skaitymo malonumas gali prilygti mylimojo laukimui.

Mes ne tik keliame savo gyvenimą į socialinius tinklus, bet ir socialinius tinklus keliame į savo gyvenimą.

Feisbuko vandenyne pilna visko: ir jaunimėlio, užsikrėtusio skaitmeninės silpnaprotystės virusu, ir daugiaserijinio filmo "serijų", "kaip lietuvis valgo lietuvį", nors galėtų ir papasninkauti.
Čia ir dvaro "skalikai" - be jokios gėdos loja, persekioja ir kanda, naudodamiesi sužeistojo "kraujo kvapo" principu.
Feisbuke kasdien vyksta karas - be taisyklių ir be garbės.
Čia ir moterys - lyg rožės: žydi, kvepia ir nuvysta.

Čia ir virtuali kančia. Feisbukas jos negydo. Feisbukas ją keičia.
Giliame Feisbuko vandenyne kartais tikrai įmanoma surasti ir tikrą "aukso grynuolį". Galima čia sutikti ir tikrą talentą, kurio niekas neapdovanoja knygų mugėse, kurio niekas net vardo nežino.

Kai kurie soc. tinklų rašiniai yra tvirčiausia dvasinio gyvenimo valiuta. Vieną tokį atradimą čia ir pacituosiu:

"Nieko nenustebinsiu pasakęs, kad eilėraščiai, kaip ir vaikai, dažniausiai gimsta naktį. Kažkada teko svečiuotis Kauno MU klinikose. Neilgai. Keletą dienų ir keletą naktų. Buvo vidurvasaris. Karšta. Klinikų reumatologinio skyriaus palatos mažutės. Jų langai žiūri į priešais esančių ginekologijos - akušerijos klinikų langus.
Už jų - moterų "skaistykla." Nežinau, kas taip nevykusiai pajuokavo.

Juk čia - kančių, nerimo, skausmo ir vilčių viešpatija. Nustatyta, kad gimdymo skausmai pagal stiprumą prilygsta degimui liepsnose. Žinoma, nerimo ir skausmo pakako ir šiapus langų - reumatologinio skyriaus palatose. Bemiegės, aklos ir kurčios naktys buvo "dosnios". Neveltui budinti liūdnų akių sesutė vakare, išeidama iš palatos, atsigręžusi tarė: " Ateikit, vyrai, - prieš miegą duosiu po tabletę. Jeigu labai skaudės."

Ji žino, ką reiškia skausmas. "Ateisiu", - pagalvojo Vytas, - juk skauda."

Ir štai ta naktis, kai tabletė nuo skausmo galėtų padėti. Bet jos neturiu. Ir rituosi iš savo lovelės - vis tiek miegas ir sapnai kažkur toli iškeliavo. Ieškoti laimingųjų.

Prieinu prie lango. Visi daugiabučių langai užgęsę ir į mane žvelgia lyg negyvėlių akys. Tik priešais - akušerinio - ginekologinio korpuse, trečiame aukšte, šviečia dviejų langų keturkampiai. Palatoje, priešais langus, prispaudusi rankas prie krūtinės, vaikščiojo moteris. Ji tarsi kažką supo.

Nežinau ką? Gal kūdikį? Gal savo kančią? Gal nemigą? Gal viltį? Neramios vilties pagimdyti žodžiai ėmė dėliotis į posmą "Du langai"…

Du skausmo kupini langai žiūri vienas į kitą, sapnuodami rytą…

Du langai… Užaugs, kaip medžiai, mūs vaikai, o mes gyvensime ilgai, ilgai - pakol dar šviečia du langai…