°C
      2024 03 29 Penktadienis

      Antanina Strumilienė: Didžioji meilės jėga

      Nuotrauka: Pixabay nuotr.

      Autorius: Antanina Strumilienė
      2022-09-16 15:00:00

      Ji gulėjo ligoninėje ir sunkiai sirgo, bet stengėsi atrodyti puikiai.
      Žiūrėjo "skenuojančiu" žvilgsniu, visada buvo su gražiu makiažu, dailia šukuosena, kukliai, bet stilingai apsirengusi. Štai kaip atrodo tikrasis optimizmas.
      - Taip, - žvelgdamas į ją mąstė gydantis gydytojas, - ji turėjo didelių problemų su širdimi. Širdies problemų turi net ištvermingiausios moterys

      Stenokardija, išeminė širdies liga. Ši diagnozė jai visai netiko prie veido, bet taip jau atsitinka.
      Į stacionarą pirmą kartą ji pateko gavusi infarktą. Tą kartą viskas baigėsi gerai. O dabar? Kaip baigsis dabar, negalėjo pasakyti niekas.


      Vizitacijos metu gydytojas pajuto į jį nukreiptą tiriantį sunkų žvilgsnį. Ir iš karto suprato: tai - ji. Jis atsigręžė.
      - Aš noriu Jūsų paklausti, - daktaras išgirdo jos tylų balsą.
      - Ko?- susidomėjo gydytojas.
      - Mano prašymas Jums atrodys nerealus, beprotiškas, bet aš prašau, kad į mano prašymą Jūs reaguotumėte ne kaip medikas, o kaip žmogus.
      - Klausau Jūsų, - atidžiai nužvelgė pacientę gydytojas.
      - Vakare aš turėsiu išeiti iš stacionaro. Būtinai. Šiandien atvažiuoja mano… pažįstamas, - moteris susimėtė, - aš turiu būtinai jį pamatyti, jis atvažiuoja iš užsienio, jis ten gyvena, o grįžta labai retai. Ir klausiamu žvilgsniu ji pažvelgė į daktarą.


      Ligonė žiūrėjo tokiu žvilgsniu, kokiu gali žiūrėti moteris, kuri žino, kas iš tikrųjų yra meilė.
      Jis viską suprato. Atsiduso, pajudino pečius.
      - Jūs norite mano karjeros pabaigos ar mano mirties?- ir daktaras ilgai žiūrėjo į ją, - aš pagalvosiu.
      - Bet Jūs juk žinot…
      - Žinau, kad jeigu neišleisiu, Jūs vis tiek išeisit.



      Ji nusuko į šalį žvilgsnį ir nutilo.
      Jis nuėjo ir ilgai ginčijosi su vyr. gydytoju. Dėstė jam argumentus, įrodinėjo, sunkiai kvėpavo, kėlė balsą. Vyr. gydytojas, nieko nesuprasdamas, klausiamu žvilgsniu žiūrėjo į daktarą ir sukinėjo pirštą prie smilkinio.
      O po to atsisėdo į fotelį ir mostelėjo ranka:
      - Daryk, kaip nori.
      Tą vakarą ji išėjo.
      Daktaras jos laukė rytą. Bet jos nebuvo. Jo širdis tomis minutėmis surinko ir išrikiavo prieš akis visas jos diagnozes, kokios tik buvo per tuos metus jai nustatytos.
      Giliai atsikvėpęs ir susinervinęs jis išėjo į penkminutę.
      Sugrįžęs jis "apšalo", nes negalėjo patikėti savo akimis - ji sėdėjo palatoje.


      Gydytojas stengėsi neparodyti nervų ir jaudulio, nerimo ir pykčio. Jos akys švytėjo. Daktaras paskyrė atlikti jai visus tyrimus, tradiciškai, ir liepė seselei atnešti atsakymus kaip įmanoma greičiau.
      Netrukus pacientės tyrimų atsakymai gulėjo ant jo stalo.
      Jis atvertė segtuvą ir pajuto, kad jo viduje kažkas apsivertė.
      Visi atsakymai buvo maksimaliai priartėję prie normalių, netgi prie idealių. Jie buvo tokie, kaip sveiko žmogaus.
      Tai pasakojimas apie stebuklą. Apie didžiąją meilės jėgą…

      Skaityti komentarus