Gyvename laike, kai po keletą kartų pasikeitė vertybių valiutos kursas, pasikeitė mūsų mintys, svajonės ir tikslai - bet vis tiek mes ateiname vieni pas kitus - pasiguosti, pasiklausti, pasimokyti, atsiprašyti…

Nes žmogui užtenka paprasčiausių dalykų: saulėto rytmečio, artimo žmogaus šypsenos, batų, dienos kelionę baigusių ant tvoros, šilto apkabinimo ir to vienintelio "Myliu." Didžiausia dovana žmogui yra kitas žmogus. Ne nugyventi metai, ne titulai, ne laipsniai, ne pareigos. Svarbiausia - apglėbti tuos, kurie laukia ir išgirsti tuos, kurie myli.

Mes niekada neieškome galimybių suteikti arenomis laiko pasižavėti mūsų genialumu ir talentu. Mums užtenka, kad mes pastebėtume vieni kitus.
Nors kai kas iš mūsų per gyvenimą padarė daugiau negu įmanoma patikėti, - mums užtenka tylos, vienatvės, šilto slenksčio akmens, išskalbto meilės drabužio, Dievo malonės, jo gailestingumo.

Ir kad atsikėlę nejaustume sąnarių skausmo, o nelaimių prisilietimas kad būtų kuo švelnesnis.
Kad ant mūsų stalo sutilptų santarvė, meilė, duona ir Dievas.

O tie, kuriems kūrybą likimas padovanojo vietoje laimės, - kad jos nedraskytų nevilties kardas, kad ji skambėtų lyg užgauta styga.
Galvojantiems apie tai, kaip reiks išgyventi artėjančią žiemą, linkiu, kad ji būtų šilta - gamtoje, namuose ir širdyje.

Tegul Jus sušildys artimo žmogaus jausmų ir žvilgsnių karštis, dvasios ramybė, brangūs veidai, bažnyčios tyla, viltinga malda ir kiekvienas žmogus - gyvas ar dulke virtęs…

Pasiilkime vieni kitų. Maitinkime vieni kitus meile, įkvėpkime grožėtis gyvenimu, užkrėskime stiprybe, išmokykime atleisti. Būkime vieni kitiems santarvės
žiburiu, vilties švytėjimu, brolybės ramsčiu, draugystės spinduliu.

Esame ne vieni - esame su dangumi, su upe ir su erškėčio uoga saujoj.

Tegul Jūsų glėbyje alpsta iš laimės jurginai, o rudens spalvų gama tegul piešia patį gražiausią Jūsų gyvenimo paveikslą.
Tegul niekur nepasprunka Jūsų viltis, tegul lietumi pravirksta Jūsų laimė.

O Meilė tegul vis dar kvies Jus šokti džiaugsmo šokį skausmo naktyje.

Būk ramybės sala audroje,
Kai gyvenimas viltį apdaužo,
Žiburėlis tamsioj naktyje,
Šiluma neblėstančio laužo…