Pavasaris už lango, jau aplanko mintys apie daržus bei sodus, nuo ko ir kada rekomenduotumėte pradėti?

Pirmuosius daržininkystės darbus jau reikėtų, netgi reikėjo pradėti.

Šiltnamiuose ar ant palangių sėjamos, ypač augalų, pradedančių ankstyvą vegetaciją (ridikėliai, salotos) arba ilgai dygstančių (petunijos, levandos, įvairūs medžiai bei krūmai), sėklos.

Jeigu žemė neįšalusi sodinami vaismedžiai bei vaiskrūmiai.

O kol nejuda augalų sultys (nebėga sula), galima genėti obelis, kriaušes, vynuoges taipogi avietes, serbentus bei kitus krūmus.

Dar neprasidėjus pavasarinio darbymečio įkarščiui, derėtų suskubti pasiruošti sodo įrankius: juos nuvalyti, dezinfekuoti, sutaisyti, pagaląsti.

Dažna pavasarinė bėda, kai dėl tirpstančio sniego ir įšalusios žemės darže telkšo vanduo. Didžioji dalis daugiamečių augalų nemėgsta ilgalaikio užmirkimo, tad pasirūpinkite, kad jūsų darže ar vejoje nestovėtų vanduo – iškaskite griovelį nubėgimui, o kitais metais iš anksto pasirūpinkite drenažu.

Kurias sėklytes pasėjus geriau paauginti namuose, o kurias drąsiai galima berti į žemę?

Paprastai į žemę sėjamos stambesnės augalų sėklos bei dauguma daržovių (žirniai, morkos, burokai, agurkai, cukinijos, moliūgai, daugelis vienmečių gėlių).

Į dėžutes ant palangių sėjamos smulkios sėklos taip pat ir tų augalų, kuriuos vėliau reikia pikiuoti: persodinti į dirvą (šiltnamį) arba į didesnius vazonus. Tai pomidorai, paprikos, kopūstai, didžioji daugiamečių gėlių dalis bei kiti.

Aš pati praktiškai viską sėju namuose ant palangės, nes mano darže yra daug kurklių, kurie mėgsta smaguriauti ką tik sudygusiais sėjinukais.

Ką vertėtų žinoti, į ką atkreipti dėmesį, beriant sėklytes į žemę, kad jos tikrai sudygtų?

Kiekvienas augalas yra labai skirtingas, tad sunku rasti bendrų patarimų.

Jeigu sėjate pirktines sėklas, tai esminė informacija paprastai būna ant sėklų įpakavimo: kada sėti, kokiais atstumas, kokią dirvą mėgsta ir panašiai. Na, o apie gautas iš kažkur kitur sėklas, patarimų geriausia klausti jas auginusio žmogaus arba teks ieškoti informacijos internete bei sodo žurnaluose.

Galiu pasakyti tik kelias bendras taisykles: kuo sėklytė mažesnė, tuo plonesniu žemės sluoksniu ją reikia užberti, pavyzdžiui, levandų sėklų net nereikia užberti, užtenka tik prispausti prie dirvos paviršiaus. Daugelis pasėtų sėklų nemėgsta drėgnos ir užmirkusios žemės, tad per gausiai laistomos, net nespėjusios sudygti, supūna.

Kaip anksti ar kokioms sąlygoms esant, jau galima sėti, sodinti daigelius?

Kai kurias daržoves (morkas, petražoles, porus, salierus) sėti galima dar rudenį arba ankstyvą pavasarį, kada tai atlikti tampa jau įmanoma: nebėra sniego, žemė neįšalusi ir neužmirkusi.

Daugelį dekoratyvinių medžių ir krūmų netgi rekomenduojama sėti lauke rudenį, nes šioms sėkloms būtina stratifikacija (poveikis šalčiu).

Daigelius (ar daržovių, ar dekoratyvinių augalų) su pirmaisiais lapeliais lauke galima sodinti, jeigu naktimis nebūna minusinės temperatūros, nes kitaip jie nušals. Esantys be lapų ar prieš tai jau augę lauke sodintini kuo anksčiau, nutirpus sniegui bei nebelikus įšalo.

Ar įmanoma išvengti vėlyvųjų šalnų? Gal gamta turi savus ženklus, kuriuos vertėtų pastebėti, renkantis sodinimo metą?

Vėlyvųjų šalnų niekaip neišvengsime, juk pernai prisnigo ir pašalo gegužės mėnesį, o juk būna šalnų net vasarą.

Anksčiau senoliai apie šalnas spėdavo pagal įvairius gamtos ženklus. Šiais laikais gamtos procesams nemažą poveikį daro žmogus, o ir šiaip gamta tampa vis mažiau numatoma, tad bet kokios prognozės dažnai būna netikslios. Todėl geriausia pasikliauti profesionalių meteorologų pateikiamais duomenimis (nors jie irgi neretai klysta).

Jeigu artėjančią naktį pranašaujamos šalnos, daržą įmanoma uždengti agroplėvele. Didesnių augalų, tokių kaip žydinčių obelų ar krūmų, agroplėvele neuždengsime, tad galima juos nupurkšti vandeniu – tiek lapus, tiek ir žiedus.

Mūsų seneliai turėjo gamtos kalendorių, kurį šiais laikais fenologija vadiname, tai besikartojančių gamtos reiškinių stebėjimas. Paprastai sėja ir sodinimas vykdavo keliais etapais. Kai pražysdavo paprastoji ieva, sėdavo šalnoms atsparias daržoves: ridikėlius, morkas, burokus, salotas, svogūnus ir kitas. Išsiskleidus vyšnių žiedams buvo sėjamos pupelės, sodinami kopūstų daigai. Pražydus alyvoms, kas laikyta vėlyvojo pavasario ženklu, ateidavo visų šilumamėgių daržovių metas – cukinijų, agurkų, pomidorų.

Dažnai, mąstant apie daržus, nerimaujama ir dėl daržoves užklumpančių įvairių ligų. Kaip, jūsų nuomone, galima būtų to išvengti ar kiek įmanoma labiau sumažinti šią riziką? Kokį sprendimą rinktis jau užklupus vienai ar kitai ligai?

Kalbant apie pagalbą augalams jiems susirgus, dažniausiai omeny turimas pesticidų naudojimas. Bet aš esu ekologė ir natūralios žemdirbystės šalininkė, tad savo sode jau seniai nebenaudoju jokios chemijos.

Augalai niekada nebus visiškai sveiki (beje, kaip ir žmogus). Pasižiūrėkime, kaip yra gamtoje: ar rasite bent vieną visiškai sveiką augalą? Tikrai ne, nes vis tiek jį griaužia koks nors vabaliukas ar grybas. Tad ir nereikia norėti, kad darže ar sode būtų sterilu, juk viskuo reikia dalintis su gamta.

Svarbiausia pagalba augalui, kad jis nesirgtų, tinkamų jam sąlygų parinkimas. Vieni mėgsta saulėtą vietą, kiti pavėsį, kažkuriems reikalinga didesnė drėgmė, kitiems sausesnė vieta, taip pat derėtų atkreipti dėmesį ir į dirvos derlingumo poreikį. Suteikus tinkamas sąlygas, jis pats sugebės apsiginti nuo kenkėjų ar ligų.

Taip pat prisiviliokite į savo kiemą naudingųjų vabzdžių bei smulkiųjų gyvūnėlių – boružių, varlių ir rupūžių, ežiukų ar paukščių. Tam keliami inkilai, statomi nameliai vabzdžiams ir panašiai.

Nesakau, kad visada ir visur reikia vengti cheminės apsaugos nuo ligų bei kenkėjų, nes kitaip būtų sudėtinga užauginti didelį kiekį daržovių ir vaisių visiems miestiečiams, neturintiems savo daržo. Bet nuosavuose daržuose tikrai to galima išvengti.

Turbūt dažnam smalsu užsiauginti kokį egzotinį augalą, kaip sekasi jiems augti pas mus? Galbūt rekomenduotumėte kokį iš jų?

Jei kalbame apie lauko augalus, tai pas nemažai sodininkų mėgėjų jau galima atrasti egzotinių ar neseniai dar buvusių egzotiniais augalų – paprikų, baklažanų, kivių, melotrijų, kininių bastučių bei kitų. Beveik visų jų sėklų įmanoma įsigyti prekybos centruose ar atsisiųsti internetu.

Sunku ką nors ir patarti, nes vieniems patinka vienokia „egzotika“, o kitiems kitokia, vieni kolekcionuoja tik įdomesnes pomidorų veisles arba vien medžius.

Aš pati mėgstu visokius retesnius prieskoninius augalus ir žoleles, kiekvienais metais išbandau po keletą mažiau žinomų, pavyzdžiui: japonišką petražolę, pūtelį, kraujalakę, šantrą, retesnes mėtų rūšis, gelteklę ir panašiai. Taip pat įdomūs įvairūs retesni augalai, vedantys vaisius, kad ir ožerškiai (dar vadinamas „goji“), himalajiniai pėdlapiai, kanadinės medlievos, šliandros bei kiti.

Daugelis „egzotų“ Lietuvoje auga visai neblogai, pamažu aklimatizuojasi, juk kažkada ir pomidorai bei bulvės buvo laikomi egzotiniais.

Sėklų pasirinkimas. Į ką atkreipti dėmesį? Kokias sėklas renkatės jūs?

O, tų sėklų šiais laikais tokia įvairovė, tūkstančių tūkstančiai.

Mėgstantiems patiems prisirinkti sėklų, reikia žinoti kelis dalykus: iš augalo turinčio kokias nors veislės savybes (pilnavidurius žiedus, margus lapus ir panašiai) sėklų labai retai sulauksite tokių pat palikuonių. Juk iš alyvinės obels sėklų nesitikėkite alyvinių „vaikučių“ arba iš nuostabiai žydinčios rožės greičiausiai sudygs tik laukiniai erškėčiai. Tiesa, cukinijos, moliūgo ar kai kurių kitų pirmaisiais metais būna panašūs augalai, bet jau po kelerių metų sėklos išsigimsta, nes jos yra hibridinės.

Šiais laikais nemažai daržovių ar dekoratyvinių augalų kūrėjų selekcininkų veisles specialiai sukuria taip, kad nauji augalai nemegztų sėklų arba šios būtų negyvybingos. Iš sėklų geriau auginti tik rūšinius augalus, o ne veisles.

Daugeliui sėklų, ypač medžių ar krūmų, kurios natūraliai gamtoje išgyvena žiemą, yra būtina stratifikacija, tai yra kurį laiką pabuvimas šaltyje, panašiai kaip gamtoje. Tad jeigu rudenį prisirinkote sėklų, geriausia iki sėjimo jas laikyti šaldytuve ar kitoje vėsioje vietoje.

Kiekvieno augalo sėklos yra labai skirtingo daigumo, pavyzdžiui, bijūnų sėjamos kuo greičiau, nes yra trumpo daigumo, o štai aguonų išlieka daigios net kelis dešimtmečius. Geltonžiedės sedulos, kuri nokina valgomas uogas, sėklos gali sudygti tik po dvejų ar net trejų metų.

Aš pati renku daugelio augalų sėklas – tiek medžių, tiek gėlių. Vertingiausios laukinių augalų sėklos yra iš natūralių augaviečių – pievų, miškų. Surinktas jas fotografuoju, mokausi atpažinti, vėliau sėju, keičiuosi su bendraminčiais.

Juk maža sėklytė yra tikras stebuklas, tiek įdomios informacijos joje užkoduota, lyg galingiausios atminties kompiuteryje.

Ačiū Jums, Edita, už pasidalijimą tokiomis naudingomis ir įdomiomis žiniomis.

Išties koks patraukiantis tas dabartyje gan mažai žmogaus pažįstamas pasaulis.