°C
      2024 03 28 Ketvirtadienis

      Botanikas apie vartotojišką požiūrį į ekologiją: „Priešinamės miškų kirtimui, bet perkame medinius baldus"

      Nuotrauka: Pixabay nuotr.

      Autorius: D. Cicėnaitė-Kaveckienė | Šiaulių Universitetas
      2018-10-03 10:00:00

      Vis daugiau žmonių rūpinasi ne tik savo sveikata, bet atsigręžia ir į gamtą bei jos apsaugą. Ypač populiari tapo sveika mityba, „ant bangos" ir visa tai, kas yra ekologiška. Anksčiau ekologiškus maisto produktus siūlydavo tik specializuotos parduotuvės, dabar atskiri tokių produktų skyriai randasi ir tradicinėse maisto prekių parduotuvėse. Buriasi ir bendruomenės, kovojančios už augalų ir gyvūnų apsaugą, jų gerovę. Tačiau ar mes ne per daug primityviai suprantame, kas yra gamtos apsauga ir ar tikrai suprantame, ką išties galima vadinti ekologišku produktu?

      Ekologiškas produktas turi būti suvokiamas kitaip

      Šiaulių universiteto Botanikos sodo direktorius dr. Martynas Kazlauskas sako, kad ne visi žmonės suvokia (ar suvokia taip, kaip mokslininkai), kas yra ekologiška. Anot jo, žmonės, kalbėdami apie ekologiškus produktus, dažniausiai akcentuoja tokių medžiagų, kaip pesticidų, specialių vitaminų ar antibiotikų nebuvimą. Vis dėlto po šiuo pavadinimu slepiasi kur kas daugiau – ekologiškas produktas turėtų būti suvokiamas, kaip tas, kuris atsirado nežalojant gamtos.

      „Jei auginsime kokią nors žemės ūkio kultūrą, bet prieš ją auginant mes turėsime sunaikinti kokią nors biologinę buveinę, tai nebus ekologinis kelias, bet visuomenė to neakcentuoja. Tas ekologinis kelias nėra susijęs vien su tuo, ar mes vartojame chemines medžiagas, ar ne. Žmogus į tą reiškinį žiūri antropocentriškai – jeigu tas produktas nepakenks jo sveikatai, tada jis linkęs vadinti jį ekologišku. Bet taip nėra. Turėtumėm galvoti, kad išauginant tą produktą nebuvo pakenkta gamtai ir nebus pakenkta man – tada jį galima vadinti ekologišku", – pasakojo mokslininkas.

      Paklausus apie populiariąją žaliavalgystę – ar tai yra ekologiškas maitinimosi būdas? – mokslininkas pripažįsta, kad tai yra geras požiūris į mitybą, tačiau, jo nuomone, visiškai atsiribodamas nuo kitokių produktų, žmogus vis dėlto sau kenkia. M. Kazlauskas įsitikinęs, kad žmogus yra visaėdis ir pratęs prie mišrios mitybos, todėl privalo maitintis įvairiais maisto produktais, kitaip paprasčiausiai nukentės.

      „Tie žmonės, galėčiau sakyti, aukoja save prieš gamtą. Jie padeda gamtai maitindamiesi žole, bet kenkia sau. Žinoma, auginant kai kurias maistines kultūras, žolines kultūras, yra naudojami pesticidai ir alinama žemė. Tad jeigu jis valgo tikrai ekologiškai išaugintą augalą, tai yra labai gerai, bet jeigu jis valgo kažkokius išskirtinius augalus, kurių auginimui reikia daug ką aukoti: daug žemės aukoti, daug gyvūnų sunaikinti, daug pesticidų išpurkšti, tai nėra ekologiška. Žaliavalgystė gali būti visokia, žiūrint ką tas žmogus valgo", – įsitikinęs mokslininkas.

      Vartotojiškumas, o ne popierėliai yra didžiausia ekologinė problema

      Gamtos apsauga dažniausiai suvokiama kaip atliekų tvarkymas, jų rūšiavimas. Tai akcentuojama ir spaudoje, televizijos reklamose. Deja, dažnu atveju visai nekalbama apie pavojingų atliekų tvarkymą. Kalbant apie gamtos apsaugą, anot M. Kazlausko, apskritai akcentuojamos turėtų būti gilesnės problemos – pvz., įsigalėjusi vartotojiška kultūra.

      „Saldainio popierėlis, numestas ant gatvės, šalikėlės, ar net į gamtą, nesudarys katastrofos, jis suirs, tai nėra svarbiausia, į ką mes turėtumėm kreipti dėmesį. Yra kiti svarbūs dalykai. Pavyzdžiui, žmonių populiacijos didėjimas, kai ūkiai, valstybės priversti įsisavinti vis didesnius žemės plotus. Taip gamta paverčiama tiesiog žemės ūkio naudmenimis. Čia yra visa ekologinė tragedija. Žmogus elgiasi vartotojiškai ir gamtai nebelieka vietos. Tą vartotojiškumą reiktų labai stabdyti", – pasakojo mokslininkas.

      Lyginant su kitomis šalimis, lietuviai mažiau dalyvauja nevyriausybinių organizacijų, susijusių su gamtos apsauga, veikloje. Žmonės palaiko gamtos apsaugos iniciatyvas, tačiau mokslininkas pastebi ir daug prieštaravimų: jie priešinasi miškų kirtimui, bet perka baldus, produktus iš medienos. Anot M. Kazlausko, tai nesuderinami dalykai. Jau kurį laiką tokia vartotojiška kultūra Skandinavijos šalyse ar Šveicarijoje yra nykstanti. Saugodami gamtą žmonės stengiasi įsigyti naudotus daiktus.

      Patys nežinodami platiname augalus, kenkiančius mūsų gamtai

      Invazinių augalų ekologija besidomintis mokslininkas atkreipia dėmesį ir į kitą aktualią problemą – iš kitų eksosistemų atgabentus augalus ir gyvūnus. Jie dažniausiai pastebimi ir atpažįstami tik profesionalų, todėl laiku jų nepastebėjus ir nesiėmus tinkamų priemonių, jie sparčiai plinta, jų plotai didėja, o galiausiai jų naikinimas atsieina itin brangiai. Invaziniai organizmai išstumia mūsiškius augalus ir gyvūnus iš jų buveinių, kuriose jie augo tūkstančius metų, taip sumažindami biologinę įvairovę. Kai kurios rūšys, tokios kaip visų puikiai pažįstamas Sosnovskio barštis, net ir kenkia žmogui.

      „Žmogus mato pirmiausia save. Jeigu jo paklausi, kokius invazinius augalus gali įvardinti, jis pirmiausia pasakys Sosnovskio barštį. Ne dėl to, kad jis didelis, o dėl to, kad jis kenkia žmogui. Tai moraliniai aspektai, susiję su invazinėmis rūšimis. Beje, į Lietuvą atėjo tokių gražių rūšių, kaip rykštelė, kuri auginama darželiuose; vėliau jų šluotelėmis žmonės atsikrato, įmesdami jas į kompostines. Šios dažnai būna prie upių, upių slėniuose, tad vėliau tas vanduo išplatina sėklas. Žmonės nežinodami tai daro, o atsisakyti auginti tuos gražius augalus jiems labai sunku, nors reikėtų. Arba bent jau prisiversti atsikratyti jų atliekomis tinkamiau", – apie invazinius augalus, kurie neretai plinta žmogaus pagalba, kalbėjo mokslininkas.

      Visuomenės požiūris į gyvūnų ir augalų rūšis yra labai skirtingas. Žmonės dažniausiai neutraliai žiūri į tuos augalus ir smulkius gyvūnus, kurių jie nepažįsta. Stambesnius gyvūnus jie pažįsta, gali apibūdinti, todėl turi susiformavę nuomonę apie juos, kuri neretai remiasi simpatijomis ir antipatijomis.

      „Pavyzdžiui, meškėnas. Jis yra labai gražus animacinių filmukų herojus, todėl žmogus nepalaiko jų naikinimo. O tą reikėtų daryti, jeigu mes norime kovoti su invazinėmis rūšimis", – pasakojo M. Kazlauskas.

      Visuomenės švietimas – būdas aktualizuoti aplinkosaugos idėjas

      Mokslininkas įsitikinęs, kad siekiant spręsti visas minėtas problemas, labai svarbus visuomenės švietimas. Susipažinę su mus supančiais augalais ir gyvūnais, žmonės patys labiau įsitrauktų į gamtosaugos problemų sprendimus. Žinodami, kokią konkrečią žalą mūsų gamtai daro invazinės rūšys, suprastų, kodėl juos būtina naikinti. Pažindami mūsų šalies gamtą ir nykstančias rūšis, tikėtina, kad labiau juos saugos ir vertins. Šią švietimo funkciją, anot mokslininko, puikiausiai atlieka zoologijos sodai, botanikos sodai, regioniniai, nacionaliniai parkai.

      M. Kazlauskas neabejoja, kad įvairių edukacinių veiklų, kurių šiuo metu begalę siūlo Lietuvos botanikos sodai ir kitos aplinkosaugos organizacijos, dėka žmonės geriau pažins juos supančią gamtą. Demonstracijos, ekspozicijos ir pasakojimai žmogui apie tai, kuo augalai yra vertingi gamtoje, ypatingai padeda gamtos apsaugoje. Žmogus pradeda vertinti, saugoti gamtą ir padeda aktyviau spręsti problemas, su kuriomis susiduria botanikai, ar bent jau juos palaiko tam tikruose sprendimuose.

      Skaityti komentarus