Savo pranešime Prezidentė gausiai džiaugėsi mūsų valstybės branda, laisvės, demokratijos, ir ypač nepriklausomos teisėsaugos pasiekimais, kova (suprask – jos pačios) su „politine ir oligarchine korupcija“ (apie tai reikėtų gal net ir atskiro rašinio), tačiau kaip jau esame įpratę girdėti per pastarąjį dešimtmetį, tiek Prezidentės pasisakymuose, tiek apie ją stypčiojančio politikos ir žiniasklaidos esteblišmento įžvalgose niekada nerasime esminių, fundamentalių kritinių pastabų apie valstybės raidą ir svarbiausias problemas. Taip ir šį kartą Prezidentė neskyrė iš esmės jokio dėmesio bene svarbiausiai Lietuvos problemai – socialinei atskirčiai ir pajamų nelygybei, kuri per Dalios Grybauskaitės vadovavimo dešimtmetį tik didėjo, kaip ir emigracija (apie ką, beje daug kalbėjo ir dar tebekalba būsimasis D. Grybauskaitės įpėdinis Gitanas Nausėda). Nenuostabu, nes neatsimenu jokios konkrečios Prezidentės iniciatyvos, kuri šią atskirtį būtų sumažinusi ar bent sukūrusi esmines prielaidas socialiniai atskirčiai mažinti. Veikiau – atvirkščiai. Kai 2016 m. lapkričio 8 dieną – per paskutinį socdemų ir darbiečių daugumos Seimo posėdį priėmus Civilinio proceso kodekso (CPK) pataisas buvo apribotos piliečių teisės ir galimybės kreiptis į teismą, Prezidentė tas pataisas pasirašė nė nemirktelėjusi (nekrūpčiodama...). Tik trumpai priminsiu, kad tomis CPK pataisomis net tris kartus (!) buvo padidintas žyminis mokestis už piliečio kreipimąsi į teismą, tad teisė į teisingumą tapo pasiturinčiųjų privilegija... Beje, kitą tos pačios redakcijos CPK nuostatą – advokato parašo po apeliaciniu skundu privalomumą, Konstitucinis teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. 

Per pastarąjį dešimtmetį mus jau įpratino, kad Dalios Grybauskaitės pasisakymuose ir panešimuose pasakoma „A“, bet nepasakoma „B“ arba kaip ir visoje Prezidentės biografijoje pasakoma tik pusė tiesos, kita pusė lieka manipuliacijų rūke. Antai Prezidentė pranešime teigė, kad „per pastaruosius dvejus metus smarkiai krito investuotojų pasitikėjimas mūsų šalies ekonomika.“ Nežinia iš kokių šaltinių Prezidentės patarėjai ėmė informaciją ir pagal kokius rodiklius įrašė šį teiginį, tačiau jei pažiūrėtume Oficialiosios statistikos portalą, tai matytume, kad bendras užsienio investicijų paketas 2018 m. augo, tik pagal atskirus rodiklius (pavyzdžiui - investicinės pajamos, investicijos vienam gyventojui) tie dydžiai buvo svyruojantys. Retorinis klausimas – kam meluojama? Sau ar Tautai? Ar tiesiog ta nuo 2016-ųjų persekiojanti paranoja įkasti valdantiesiems (nes laimėjo „ne tie“)? Taigi, daug kalbėdama apie politinę kultūrą, pati Prezidentė jau savo pranešime jai ir nusižengia.

Paskutiniajame pranešime Prezidentė pasiuntė kelias visiškai priešingas žinutes: „Per pastarąjį dešimtmetį su stabilesne situacija sugebėjome priimti strategiškai svarbius valstybės raidai sprendimus: skaidrindami teismų ir teisėsaugos veiklą; kovodami su politine ir oligarchine korupcija; stiprindami energetinį ir ekonominį šalies savarankiškumą; užsitikrindami karinį saugumą; vykdydami šalies interesais ir nacionaliniu orumu grįstą užsienio politiką; didindami socialinį žmonių saugumą. Nors atskirties sumažinti ženkliai nesugebėjome. Tačiau 64 proc. žmonių vis dar yra nepatenkinti, kaip veikia demokratija, nepasitiki partijomis, Seimu ir Vyriausybe.“

Taigi – 64 proc. žmonių nepasitiki partijomis, Seimu ir Vyriausybe, tik Prezidentė nutylėjo dar vieną skaičių, kad apie 60 proc. žmonių nepasitiki ir teismais. Ar taip p. Prezidente „skaidrinote“ teismų veiklą, o gal dešimtmetį iš tiesų bandėte dangstyti sistemos ydas, kol jau visi pūliniai sprogo šių metų vasarį parodomosiomis akcijomis su antrankiais? Ar Jums dar viskas gerai su valstybe?

 Taip, į karinį saugumą investuojama gerokai daugiau, tik Prezidentė gal primiršo, kad tuos godotus du procentus gynybai pasiekė būtent dabartinis Seimas (kur laimėjo ne tie....). Tačiau vis dažniau viešai kalbama, kad vien investicijos į gynybą dar neužtikrina valstybės nacionalinio saugumo. Šalies žmogiškųjų ir pilietinių išteklių puoselėjimas, piliečių teisinis ir socialinis saugumas, visa tai yra dar svarbesnė nacionalinio saugumo dimensija. Apie kokį piliečių teisinį saugumą galima kalbėti, kai valstybės  institucijos šiurkščiausiu būdu griauna šeimos pagrindus, atiminėdamos iš tėvų vaikus? Apie kokį socialinį saugumą galima kalbėti, kai darbo teisių gynimo sistema efektyviai neveikia ir iš darbuotojo darbadavys toliau gali tyčiotis, nepaisant naujai priimto „liberalaus“ Darbo kodekso, kuriuo tiek gyrėsi ir dabartiniai valdantieji. Dabartinis darbo kodeksas labiau primena teisines džiungles, kur viena nuostata prieštarauja kitai arba prieštarauja kitų įstatymų nuostatoms, o visoje sistemoje klesti institucinis neįgalumas ir darbuotojų beteisiškumas. Taip, Darbo kodeksas yra to politinio kurtumo, apie kurį p. Prezidente, kalbate savo pranešime, pavyzdys, ir Jūs šį įstatymą taip pat pasirašėte nekrūpčiodama ir nenorėdama suvokti, kad darbo teisių gynimo ir socialinė sistema yra kur kas sudėtingesnė, nei verslo elito užsakymų vykdymas. Per dešimtmetį įpratome prie Prezidentės griežto tono, kai ji negailestingai politiniu bizūnu talžydavo nepatinkančius ministrus, todėl daugiau nei keistai šeimos ir socialinių klausimų kontekste atrodė Prezidentės nulinė reakcija SADM ministro Lino Kukuraičio atžvilgiu, o juk normalioje demokratinėje teisinėje valstybėje po tokių institucijų akibrokštų prieš normalias šeimas, toks ministras iš posto lėktų kosminiu greičiu.

Tačiau visą „epochinį“ Dalios Grybauskaitės vadovavimo dešimtmetį vainikavo bent trys politiniai sprendimai. Kad ir kiek viešoje erdvėje buvo pučiama migla apie SGD terminalą ir energetinį savarankiškumą, niekas nepaneigė fakto, kad šis projektas tapo ekonominio absurdo ir avantiūrizmo pavyzdžiu (nepriklausomai nuo to, kokį teisingą politinį pamušalą jis turėtų) bei užkrovė neproporcingą ir nusikalstamą naštą Lietuvos dujų vartotojams ir visiems mokesčių mokėtojams iki pat 2024-ųjų (kai baigsis „Independence“ nuomos sutartis su norvegais). Dabartiniams valdantiesiems ir būsimajam 2020-ųjų Seimui ir Vyriausybei šis Grybauskaitės – Kubiliaus – Sekmoko paveldas jau tapo galvos skausmu, nes reikės spręsti, ką daryti toliau – laivą išpirkti, ar tiesiog gražinti norvegams. Bet viskas galėjo būti kitaip, jei tąsyk Prezidentė būtų parodžiusi tikrą ( ne piarinį) patriotiškumą ir ekonominę nuovoką bei būtų priėmusi a.a. Bronislovo Lubio vadovaujamos „Achemos“ pasiūlymą statyti terminalą perpus pigiau. Tuomet nereikėtų nei dabartiniams valdantiesiems, nei būsimajam 2020-ųjų Seimui spręsti būsimojo 2024-ųjų galvos skausmo. Per laivo nuomos dešimtmetį bus beprasmiškai ištaškyta apie 1 mlrd. 300 mln. Eurų, kurie juk galėjo būti investuoti į tą patį švietimą ar krašto apsaugą – gal dabar nereikėtų drebinti tik vokiškiems „Boxeriams“, gal atsirastų ir tikrų tankų...? Šioje istorijoje daug nežinomųjų paliko ir netikėta B. Lubio mirtis. Istorija byloja, kad tokių atsitiktinumų būna retai... bet tiesa, Prezidentė tąsyk juk „kovojo“ su oligarchais ir matyt, kad B. Lubį buvo įrašiusi į tą juodąjį sąrašą? Tik klausimas, koks „sąrašas“ ir kieno interesai tąsyk stovėjo už pačios D. Grybauskaitės, A. Kubiliaus bei A. Sekmoko pečių, kad taip buvo karštligiškai skubama ir sutinkama su pačiomis finansiškai nepalankiausiomis laivo įgijimo sąlygomis?

Pagaliau - kontraversiškos Stambulo konvencijos bei JTO migracijos pakto stūmimas Seime – dar viena D. Grybauskaitės dešimtmečio dėmė, kai Seimo nariai balsuoja net neįsigilinę į dokumentų tekstus, tarsi vejami kokio tijūno botago. Tuo metu, kai Latvija, Lenkija ir JAV minėtam paktui nepritarė.

Tad panašu, kad Prezidentės pranešime išsakyti epitetai apie karingą aroganciją, nebrandžius politinius sprendimus ir tą patį tijūno botagą adresuotini visų pirma pačiai Prezidentei.

Klausantis išrinktojo Prezidento Gitano Nausėdos dar rusena viltis, kad Lietuvos viešoji politika su laiku gal apsieis be tijūnų, bizūnų ir juodvarniais lakstančių VSD pažymų, gal nebebus ir „tulpių pašto“, ar kišeninių prokurorų.

Sakoma, kad viltis  - kvailių motina, bet ji juk visada miršta paskutinė....