Viceministrė pastebėjo, jog šeimynos, kaip alternatyvi vaiko globos forma vykdant reformą, buvo likusi užmarštyje. 

Kyla klausimas, kokios priežastys paskatino  prisiminti šeimynas ir tobulinti įstatyminį reguliavimą? Kodėl tik dabar? Kur glūdi šios, šiuo metu merdėjančios (Lietuvoje yra vos 57 šeimynos) vaiko globos formos teisinio reguliavimo tobulinimas?

Čia reikia prisiminti, jog vaiko institucinės globos pertvarka buvo pradėta su labai ambicingais tikslais - jog Lietuvoje neliktų institucinės globos ir visi vaikai likę be tėvų globos, gyventų šeimose. Deja, tikrovė privertė susimažinti lūkesčius. Vis dar turime daug vaikų gyvenančių institucinėje globoje, kuriai išlaikyti savivaldybės išleidžia tikrai nemažai lėšų.

Svajonė, jog greitai pavyks  suformuoti budinčių globotojų ir laikinųjų globėjų korpusą, subliuško. Motyvuoti šeimas būti globėjai ne taip jau ir paprasta, tai padaryti nepadeda ir dosnios išmokos. Ypač didelį smūgį tam padarė prasidėjusi pandemija, nes uždarius mokyklas ir globojamiems vaikams pradėjus mokyti nuotoliu, neveikiant vaiko dienos centrams, popamokinėms grupėms, globėjai pajuto visą globojamų vaikų priežiūros svorį. Jau pirmosios pandemijos bangos metu teko girdėti Vilniaus rajono savivaldybės socialinių reikalų skyriaus vedėjos, jog šeimos masiškai atsisako būti laikinaisiais budėtojais ir globėjais.

Todėl ne atsitiktinumas, jog keičiant Šeimynų įstatymą yra numatoma jame reglamentuoti ne tik nuolatinę vaiko globą šeimynoje, bet ir vaiko laikiną apgyvendinimą šeimynoje, kai jis pagal VTAPĮ yra paimamas iš nesaugios aplinkos. Nes labai dažnu atveju jį paėmus iš šeimos, nėra kur jį dėti.

Taigi, pradėta ieškoti alternatyvų ir prisimintas Šeimynų įstatymas. Naujame projekte numatoma sudaryti galimybę šeimynoje turėti iki trijų dalyvių globojant daugiau kaip šešis vaikus, leisti šeimynos dalyviu būti kartu gyvenantį asmenį nuo 21 metų, jei jis atitinka globėjui keliamus reikalavimus, palaipsniui didinti iš savivaldybių lėšų mokamas šeimynų dalyvių pajamas (t.y. didinti atlyginimus), nustatyti, kad esant šeimynos steigėjo prašymui, savivaldybės, kurioje steigiama šeimyna,  administracija, turi kompensuoti faktiškai pagrįstas šeimynos įsteigimo išlaidas (kas gali apimti ir gyvenamojo būsto nuomos išlaidas), atsisakyti reikalavimo, kad šeimynos įstatuose reikalavimo nurodyti duomenis apie šeimynos dalyvių kompetencijas.

Kaip vertinti šį sprendimą? Iš vienos pusės, jį diktuoja būtinybė, nes turime problemą su vaiko globėjais (rūpintojais) - jų nepakanka, negalima užtikrinti laikinosios vaiko globos pagal VTAPĮ, iš kitos pusės, tai, kaip teisingai Seimo posėdyje pastebėjo L. Kukuraitis, tai reformos žengimas atgal nuo išsikelto tikslo siekti visiškai atsisakyti institucinės globos.

Taip, šeimynoje yra palankesnė aplinka nei bendruomeniniuose namuose, tuo aspektu, kad yra tie patys žmonės, o ne besikeičiantys darbuotojai, tačiau šeimyna kaip alternatyvi vaiko globos forma, nėra populiari, nes susijusi su didele atsakomybe ir dideliu krūviu (kelių vaikų globa).

Savivaldybėms šis žingsnis naudingas: joms lengviau kurti šeimynas, surasti darbuotojus ir ten padėti vaikus, negu ieškoti naujų šeimų, galinčių globoti vaikus. Galiausiai, globa šeimynoje valstybei kainuoja mažiau, negu institucijoje: Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė audito metu pagal savivaldybių pateiktus duomenis nustatė, kad vieno vaiko globa vaikų globos ir bendruomeniniuose vaikų globos namuose 2021 m.  kainavo 18,6 tūkst. Eur, o šeimoje ar šeimynose – apie 3 tūkst. Eur,. t.y. 6 kartus mažiau. Tačiau klausimas, kiek savivaldybės prisidės prie šeimynos steigimo išlaidų kompensavimo, kas pagal įstatymą palikta savivaldybės gerai valiai.

Atsakydama į Seimo narių klausimus viceministrė prasitarė, kad rengiant įstatymo projektą buvo žvalgomasi į gerąją Estijos patirtį. Kuri taip pat darė institucinės vaiko globos reformą, bet, skirtingai nuo Lietuvos, įvertino galimybes ir tikslingai plėtojo šeimynų tipo vaiko globą.