Gimiau "kulto tarno", t.y. vargonininko, šeimoje. Augau prie Bažnyčios iki paauglystės. Mano karta paliudys- tuo metu Bažnyčia buvo, kad ir visokiais būdais spaudžiama, visgi vienintelė neuždrausta nesisteminė institucija.Tačiau tarybinės sistemos svetimkūnis. Sistema nemėgo mūsų, mes nemėgom sistemos. 

Taigi, naujaisiais laikais turėjau galimybių stoti greta tremtinių, disidentų.Tačiau nestojau, nors su dalimi disidentų (Vytautas Skuodis, Albertas Žilinskas, Aleksandras Bendinskas ir t.t.) puikiai sutariau. Visgi nestojau. 

Tam buvo dvi pagrindinės priežastys. Pirma, mano tėveliui išėjus mokytojauti, mano biografija pakrypo kita linkme (jei jis būtų likęs vargonininku, mano galimybės įstoti į aukštąją mokyklą būtų buvusios artimos nuliui). Įstojau į Vilniaus universitetą, jį baigęs pradėjau dirbti Politinės ekonomijos katedroje, kur dėsčiau kapitalizmo politinę ekonomiją. O tuo metu ne tik filosofija, estetika , bet ir politinė ekonomija galėjo būti tik marksistinė. Perestrojkos išvakarėse tapau komunistų partijos nariu.Taigi, tapau "sisteminiu". Nors mano studentai ir šiandien man sako, kad mano paskaitos buvo kitokios. 

Antra, nors pradžioje Sąjūdis buvo VISUS vienijantis judėjimas, jį perėmus megztosioms beretėms, jis tapo agresyviai antikomunistinis. O tiksliau- neobolševikinis. Jam didžia dalimi ėmė vadovauti be kaltės pradėtieji, žmonės be biografijų. Tarybinių biografijų. Apsimetę žmonėmis iš ateities, jie ėmė ypač agresyviai elgtis, niekinti "sovietinius elementus". Aš prie tos megztųjų berečių agresijos prisidėti niekaip negalėjau.

Apibendrinimas. Žmonės nėra konstantos - keičiantis istorinėms sąlygoms jie keičiasi. Tarkim, Vytautas Landsbergis. Tuo metu, kai aš dar patarnavau mišiose ( taip pat ir būsimo Lietuvos kardinolo Vincento Sladkevičiaus aukojamose mišiose Inturkėje), jis jau buvo stalininis komjaunuolis ir marksizmo dėstytojas. Tiesa, skirtingai nei aš, jis apsimetė ir apsimeta, kad nieko bendro su tarybine praeitimi neturi. O juk turi. Nes , jei naudoti jo mėgiamą retoriką, jis kaip viduriniosios tarybinės nomenklatūros atstovas, kolaboravo su sistema. Nieko tame smerktino nematyčiau, jei jis neapsimetinėtų ir neinspiruotų "antisovietinės" isterijos... Pats būdamas tos sistemos politiniu vaisiumi ir veikdamas pagal nedemokratinius tos sistemos principus.

Visa tai rašau dalyvaudamas diskusijoje dėl mūsų istorinės atminties, dėl būtinumo atsakingai vertinti mūsų ryškias istorines asmenybes. Ir tas, kurios bandė išnaudoti kiekvieną, net menkiausią, progą atkurti Lietuvos valstybingumą, ir tas kurios gyveno ir veikė tarybiniais metais.

Pasikartosiu - Vytautas Landsbergis, ne tik aš, turi tarybinę biografiją. Ir ji yra prieštaringa. Jeigu kada nors kas nors sugalvotų jam skirti atminimo lentą ar statyti paminklą, jie turės atsižvelgti į VISUS jo biografijos faktus.

Priešingu atveju, po kurio laiko atsiras žmonių siekiančių paminklą nugriauti ar lentą nuplėšti. O paminklų vartymas ir atminimo lentų plėšymas, dažniausia, nėra civilizuotumo požymis