Simpatiją ar antipatiją gali kelti ne tik asmenybė, bet ir idėja, idėjų sistema ar kryptis. Jau seniai žinomas reiškinys, vadinamas tikėjimu iš troškimo (angliškai – wishful thinking). Mažiau aptariamas atvirkščias variantas – tikėjimas, priešingas troškimui. Abu šie tikėjimai išplaukia iš subjektyvių nuostatų ir gali stipriai iškreipti objektyvų tikrovės vaizdą.

Tikėjimas iš troškimo ypač būdingas pažangos idėja grindžiamoms teorijoms. Sudėtinga ir permaininga, vingiuota ir susisukusi istorinės raidos linija suvokiama kaip supaprastintas vektorius į vieną pusę, kur žmonijos tobulumo užbaiga sutampa su tam tikros ideologijos pergale.

Toks pasaulio raidos suvokimas buvo būdingas tiek komunizmui, tiek fašizmui, tiek nacizmui, o dabar juo ypač pasižymi šiuolaikinio liberalizmo stovykla.

Trys pirmosios ideologijos pradinėmis savo formomis – jau gili praeitis. Nors tam tikra prasme galima kalbėti apie fašistinę Rusiją ir komunistinę Kiniją, ten pritaikytos ideologijos mutavo, o Trečiojo Reicho sutriuškinimas ir užsitęsęs, bet užtikrintas Sovietų Sąjungos suirimas vargu, ar palieka bent menkiausią pagrindą išvedžiojimams apie jų ideologijų pergalę.

Kas laukia liberaliosios pasaulio vizijos, dar galima tiktai spėlioti, bet radikalios reakcijos tiek iš kairės, tiek iš dešinės, aštrėjančios rungtynės su autoritarinėmis šalimis skatina abejones vienakrypte lemtimi.

Santykis tarp geidžiamo ir regimo gali būti ir priešingas. Ko labiausiai geidžiame, to labiausiai ir trūksta. Ir atvirkščiai, ko labiausiai norėtume išvengti, to atrodo per daug. Liberalo nuomone jo šalis gali atrodyti vis dar pernelyg konservatyvi, o konservatorius gali pasakyti, kad liberalizmas joje seniai peržengė bet kokias ribas.

Tikėjimą iš troškimo galima sieti su tokiu charakterio bruožu kaip optimizmas, o tikėjimą, priešingą troškimui – atvirkščiai, su pesimizmu. Iš tiesų šie du mąstymo principai puikiai dera kartu, jei vienas nukreiptas į dabartį, kitas – į ateitį.

Jei, tarkime, liberalizmo šiandien – per maža, vadinasi, reikia kovoti, kad jo būtų daugiau. O jei rytoj liberalizmo pergalė nulemta, tai skatina būti šios pergalės dalininku. Taip tikėjimas, priešingas troškimui ir tikėjimas iš troškimo papildo vienas kitą, tarnaudami tam pačiam tikslui – konkrečios ideologijos plėtrai.

Politinis šališkumas gali sąlygoti keisčiausius ir prieštaringiausius vaizdinius. Pavyzdžiui, kalbėdami su dešiniaisiais rusų šovinistais galite išgirsti, kad iš vokiečių „fašistų“ Vidurio Europą išlaisvino rusai, pramonės perversmą įgyvendino rusai, o terorą, pranokusį nacių represijas, vykdė komunistai. Kas padaryta gero – tai vis mūsų, o kas blogo – tai jau kažkieno kito.

Lietuva čia – jokia išimtis. Prezidentaujant Daliai Grybauskaitei iš jos rinkėjų teko girdėti, kad Lietuvą ligšiol valdo ir engia komunistai, bet prezidentė dirba gerai. O štai politikai, save siejantys su Algirdo Brazausko stovykla, mielai paaiškins, kad Lietuvą ligšiol valdo ir engia Vytautas Landsbergis.

Net jo šalininkų pabrėžiamas statusas „faktinis valstybės vadovas“ iškreipiamas ir pritaikomas šiandienai. Žmogui, kuris savo laiku pralaimėjo pirmininko rinkimus savo paties įkurtoje partijoje.

Atitinkami šališkumai, kaip ideologinėje kovoje ir vidaus politikoje, veikia ir tarptautiniuose santykiuose. Tarkime, žmogus, simpatizuojantis Rusijai, mielai išnaudos kiekvieną progą pašiepti įsitikinimą, kad „rusai puola“. Jei pasakysi, kad Baltijos šalys to puolimo išvengia dėl NATO, o kartvelai su ukrainiečiais jau seniai užpulti, sulauksi atsakymo, kad čia Rusija gynėsi.

Šiame pasaulėvaizdyje būtent Rusiją kas nors puola. Kaip taisyklė – mažesnės tautos ir šalys. Kaukaziečiai, „pribaltai“, ukrainiečiai… O Rusija tiktai ginasi. Besigindama ir išsiplėtė nuo Karaliaučiaus iki Sachalino.

Rusofilai absurdo teatre nėra vieniši. Vakarų šalininkai mielai vaidina savo roles. Vakarietiškos demokratijos eksportas tokias šalis kaip Irakas, Sirija, Libija, Somalis, Afganistanas pavertė nuolatinio karo zonomis, bet visi tikri vakariečiai žino, kad kiekviena vakarietiška bomba, nukritusi priešo teritorijoje – demokratiška ir humaniška.

Žinoma, kiekvienai mažesnei šaliai anksčiau ar vėliau tenka pasirinkti savo pusę. Vidurio Europai istorinė patirtis ir geografinė padėtis diktuoja sąjungą su Vakarais. Bet būti Vakaruose galima dvejopai: kaip tarnams arba kaip šeimininkams. Jei esame Vakarų dalis, tai Vakarų reikalai yra ir mūsų reikalai. Vadinasi, turime visą teisę pasakyti, kas mūsų pasaulyje taisytina.

Lygiai taip pat tenka rinktis stovyklą ideologinėje ir partinėje kovoje – žinoma, jeigu mums rūpi mūsų visuomenės ir žmonijos ateitis. Bet net ir pasirinkus stovyklą būtina įvertinti tiek savo, tiek savo aplinkos subjektyvumo veiksnius ir kiek įmanoma juos neutralizuoti.

Blaivus žvilgsnis į tikrovę – būtina sąlyga tiek teisingai minčiai, tiek teisingai kovai. O be tiesos viskas beprasmiška.