Kaip viskas prasidėjo, pamename.

Pasaulį užpuolė baisus ir mirtinas virusas. Jį reikėjo gausiai ir plačiai reklamuoti visame pasaulyje. Juk baisus. Juk galingas. Juk mirtinai pavojingas!

Baimė - vienas iš marketingo psichologinių mygtukų. Kai į viešą erdvę paleidžiami blogiausi scenarijai ir jie kasdien stimuliuojami, žmonės nustoja galvoti patys. Jie seka paskui baimę ir ieško išsigelbėjimo. Tada čiumpa tai, kas siūloma.

Kaip baimė stimuliuojama, matėme visi. Skaičiai emocijų neturi. Jie iškalbingesni už visus patinka/nepatinka. O kas tuos skaičius gavo? Ir kaip gavo? Teisingai - testavo ir nustatė. Beje, gal skaitėte, kad net klaidingas testo atsakymas įtraukiamas į sistemą ir lieka ten kaip +1 atvejis.  Kompiuterinė sistema tokia galinga, kad žmogus jau negali klaidos ištaisyti. Dirbtinis intelektas valdo! 

Žmonės užsikrečia (na, būna, kad ir patys apie tai nežino, bet baisu - užsikrečia!). Žmonės serga. Ir žmonės miršta.
Kiekviena gyvybė svarbi. Kiekviena auka turi būti apraudota viešai.

Ne, aš nesišaipau. Artimo mirtis kiekvienam yra skaudi. Ir užjaučiu tuos, kurie neteko savų. Ypatingai dėl pačios situacijos ir karinės tvarkos...

Aš ir ne apie tai, kad virusas neegzistuoja. Jis yra. Bet kažkur ten, už sienos, jau pavadintas tiesiog dar viena gripo atmaina. Gal kitokia, gal agresyvesne, bet... Na, ne pasaulio pabaiga ir ne visus žudantis monstras tai tikrai.

Sąmokslo teorijos viena po kitos tampa realybe. Beje, nieko neslėpdamas apie planus juk surašė Klausas Švabas savo knygoje „COVID-19: Didysis Perkrovimas“.

Kaip padaryti, kad žmonės patys norėtų vykdyti planą?
Apsidairykite ir pamatysite - tai vyksta jau ne pirma diena.

Klaidingi testai formuoja klaidingą statistiką. Klaidinga statistika aktyvuoja žmonių kontrolę: verslų uždarymus, kaukes, judėjimo, bendravimo ribojimus, privalomą testavimą. Kasdien reklamuojama baimė silpnina žmones ir jų kontaktus.
Mirti baisu.
Mirti nesinori.
Ką daryti? KĄ DARYTI???

Ir štai – atsakymai parengti.
Skiepykitės.
Po to dar kartą.
O rudenį ir vėl, nes reikia stiprinti (!) organizmo imuninį atsaką į virusą.
O po to ir vėl reiks skiepytis.
Taip iki gyvenimo pabaigos.
O ji labai greitai ateis.
Koks organizmas atlaikys tokias dozes neaiškių medžiagų???

Tiesa, karantinas vis dar tęsiasi.
Pavargote?
Norite leisti vaikus į mokyklas, o patys dirbti ir užsidirbti?
Jie sako: ieškome galimybių... paso!

Valio – sprendimas rastas.
Visi laimingi!

Visi?
Laimingi?
Dar ne?

Kažkam netinka? Kaip tai?! Diskriminacija?!
Tu nenori, kad bičiulio verslas vėl veiktų?
Pačiam gerai, o apie kitus pagalvoji!?

Taigi... Stebim toliau. Tik tiek?
Na ne, vien stebėti ir laukti jau negana.
Veikti?
Bet vienas laike ne karys.
Yra veikiančių. Galima jungtis, prisidėti, daryti.

Bet labiau už viską šiuo metu reikia dalintis informacija apie tai, kas vyksta. Prievarta miegančių žadinti nereikia. Patys pabus.
Arba ne. Visi laikome savus egzaminus.

Sapnavau sapną. Tarsi visas pasaulis jau gyvena Švabo realybėje, liko keli atsilaikę. Beveik visi vaikai ir suaugę suskiepyti prievarta, tik mažieji – iki 12 metų - dar nežymėti... Baltai apsirengę žmonės su kaukėmis man duoda tabletę. Visiems tėvams duoda. Turime sugirdyti savo vaikams. Patys. Nes iš jų rankų neima. Dairausi. Vienas po kito vaikai žiojasi ir iš tėvų rankų ima tai, ką šie duoda. Sūnus žiūri į mane ir laukia, ką darysiu. Staigiu judesiu perlaužiu tabletę, metu į kriauklę ir nuleidžiu vandenį. Viskas. Pasirinkau. Tą pačią akimirką abu atsiduriame kitoje realybėje. Girdžiu: „Dar du išlaikė egzaminą“.

Atsibundu su mintimi – mes visi testuojami ir tikrinami.
Ką pasirinksi?
Kur eisi toliau?
Kieno planą vykdysi?
Ką kurti renkiesi sau ir savo vaikams?