Kadangi tema išskirtinai aktuali, o atsakyti į šį klausimą beveik niekas nemėgina, nusiteikite ilgam pasakojimui.

Pirma turime pažvelgti kaip Europą pakeitė protestantiškoji dvasios revoliucija. Iki tol krikščionybė Europoje atrodė taip: popiežius yra Jėzaus vietininkas žemėje iki Jo sugrįžimo; Romos pontifikas yra įkvėptas šventosios dvasios, todėl jo reikia klausyti net labiau nei evangelijos žodžio. Popiežiai skelbėsi, kad jie aukštesnė galia netgi už karalius, nes Romos imperatorius Konstantinas neva dovanojo popiežiui visą Romos imperiją, taip pat visą pasaulį, kurį vėliau po kryžiaus  ženklu užkariaus jo įpėdiniai (Konstantino donacija, 756 m.).

Konstantino donacija ne tik tapo pretekstu rengti kryžiaus žygius, tačiau dėl to popiežius kėlė nuolatinę grėsmę bet kurio Vakarų pasaulio karaliaus valdžiai; galėjo paskelbti neįtikusį karalių kryžiaus priešu ir liepti doriems krikščionims nuo jo nusigręžti. To meto teologija tvirtino, kad karaliaus valdžia savo pavaldiniams kyla iš Kristaus valios, bet jeigu popiežius kaip Jo vietininkas vieną ar kitą karalių paskelbia netikru krikščionimi, šio karūna kaipmat netenka legitimumo.

Ilgą laiką niekas Europoje neabejojo, bent jau viešai, Konstantino donacijos tikrumu, todėl karaliai nori nenori taikstėsi su popiežius įtaka savo šalims. Tačiau amžių eigoje įvyko du pokyčiai, nulėmę protestantiškąjį sukilimą XVI amžiuje. Pirmasis buvo garsaus teologo Tomo Akviniečio (1225 - 1274) išvada, kad pasaulietinė išmintis dvasinai išminčiai neprieštarauja, todėl doras krikščionis gali domėtis filosofija, mokslais, skaityti pasaulietinę literatūrą.

Dėl to į krikščioniškąją Europą iš tuo metu arabų valdomos Ispanijos plūstelėjo įvairiausi teologijos, filosofijos ir gamtos mokslų veikalai, smarkiai pakėlę Europos civilizacijos išprusimo lygį. Tai leido to meto intelektualams kritiškiau pažvelgti į krikščioniškoje erdvėje vyraujančias idėjas. Netrukus tai sudrebino dvasinius Europos pamatus.

XV amžiaus viduryje vokiečių kardinolas Nikolajus Kuzietis (Nicolas of Cusa), to meto šviesuolis, įdėmiau pažvelgė į Konstantino donacijos tekstą ir viešai paskelbė kad tai klastotė. Netrukus šią išvadą pakartojo ir teologai kitose šalyse – Lorenzo Valla, humanistas iš Pavijos, taip pat Reginaldas Pecocke‘as, Čičesterio vyskupas.

Susidarė padėtis, kai popiežius ir toliau mėgino primetinėti savo valdžią karaliams, tačiau to meto disidentai ėmė skelbti, kad jis neturi tam teisės – pretenzijos grįstos apgaule. Kai kurie užsienio šalių valdovai buvo ne prieš ignoruoti šią problemą kai popiežius jiems suteikdavo leidimą nukariauti ir kryžiaus vardu valdyti Naująjį pasaulį. Netrukus po Amerikos atradimo, 1494 metais, Ispanijos ar Portugalijos karaliai sudarė Tordesilijo sutartį, kad visos naujai atrastos žemės į vakarus nuo Atlanto vandenyno priklausys Ispanijai, o į rytus – Portugalijai. Jo šventenybė palaimino šį susitarimą.

Tačiau nuo XV amžiaus vidurio karaliai vis drąsiau metė iššūkį popiežiaus bandymams kištis į jų šalių reikalus. Dabar jie galėjo apšaukti popiežių apgaviku, kuris suklastojo dokumentą ir veidmainiškai kėsinasi į teisėtą valdovą, tokiu tapusiu Viešpaties valia. Pakvipo rimtu maištu. Todėl kai 1517 metais M. Liuteris pradėjo protestą prieš išimtinę popiežiaus teisę nustatinėti dvasines tiesas (skelbti tikėjimo dogmas), pasaulietiniai valdovai, taip pat intelektualai, turėjo rimtų motyvų palaikyti šį sąjūdį.

Kam tokia ilga įžanga narstant klausimą kodėl šiuolaikiniai krikščionys leidžiasi stumdomi? Pasidarykime tarpines išvadas judant link atsakymo: kai tikėjimas ir juo paremta politinė pasaulio tvarka pastatyta ant netiesos, šios netiesos dienos suskaičiuotos. Jeigu (kai) ateis demaskuotojas ir atvers žmonėms akis, tik laiko klausimas kada ši tvarka subyrės. Keli dešimtmečiai po to, kai Europos gyventojai sužinojo, jog popiežius neteisėtai kėsinasi į užsienio karalių valdžią, kilo visuotinis maištas – nuo tada ne tik nuo popiežiaus atsimetė nemažai Europos šalių, tačiau ir kitose, išlikusiose pavaldžiomis Romos bažnyčiai, popiežiaus įtaka valdovams išliko tik patariamojo pobūdžio. Pasikeitė dvasiniai europiečių įsitikinimai – pavymui pasikeitė politinė Europos tvarka.

Atėjo protestantiškų tiesų laikas. Norint suprasti kaip tai pakeitė pasaulio vaizdą pirma turime suprasti kaip pasikeitė pati krikščionybė. Pagrindinis skirtumas nuo katalikybės – individualizuotas tikėjimas. Jeigu anksčiau popiežius buvo dogmų kūrėjas, o kiekvienas krikščionis laikė dora ir teisinga jomis vadovautis, tai dabar kiekvienas suformuoja savo autentišką ryšį su Jėzumi. Atskirų žmonių nuomonės dėl to kas teisinga gali kiek įvairuoti, tai nereiškia, kad tik viena iš jų visiškai teisinga. Martinas Liuteris akcentavo, kad išganymas ateina tik per tikėjimą. Jeigu tavo tikėjimas bus nuoširdus ir tikras, tuomet tai, kad tiki į kiek kitaip nei kaimynas, nėra jokia problema.

Pagrindinis protestantizmo iškovojimas – sąžinės laisvė. Nereikia bet kurį nuomonės skirtumą skelbti velnio veikla ir nedelsiant eretiką sudoroti. Visi tiki skirtingai, visi siekia Dievo artumo savais būdais; dorybė yra vienas kitam netrukdyti gyventi. Praėjo dar kiek laiko ir protestantų erdvėje susidėliojo politinė doktrina, asmens nuomonės ir veiksmų laisvę paskelbusi aukščiausiu gėriu – liberalizmas (autorius Johnas Locke‘as, 1632 - 1704).

Kai aukščiausias gėris yra netrukdyti vieni kitiems siekti laimės ir būti dorais pagal savo supratimą, tai vedė prie demokratijos, parlamentarizmo, ribotos valdžios idėjų. Kai amerikiečiai 1787  metais paskelbė savo konstituciją, šio dokumento tikslas, kaip skaitome preambulėje, buvo „užtikrinti laisvės teikiamą palaimą“. Tačiau teisybės dėlei reikia pasakyti, kad protestantai iš pat pradžių greta laisvės ir tolerancijos pateikė eilę dorybių, kurios būtinos šioms „palaimingoms“ vertybėms palaikyti: teisingumas, nusiteikimas kurti gėrį, savidisciplina, darbštumas, švara ir kt. Žmonės, pasak to meto minties, iš prigimties geri; jeigu netrukdysi jiems siekti gėrio, šio pasaulyje vis daugės.

Ir vėl matome kaip pokyčiai vertybių srityje pakeitė visuomenės veidą. Protestantiškoji teologija nuklojo kelius į modernybės epochą. Tačiau modernybės atnešti pokyčiai savo ruožtu sukėlė protestantiškų vertybių krizę. Kadangi kone kiekvieno nuomonė yra gėris, vis daugiau laisvamanių ėmė piktnaudžiauti gerų žmonių pakantumu. Niekas neužkirto kelio plisti ir įsigalėti aiškiai nedorovingoms idėjoms, nes nebuvo inkvizitoriaus, kuris aptramdytų pernelyg įsisiautėjusius laisvamanius. Skirtumas tarp dora ir nedora, teisinga ir neteisinga pakankamai išsitrynė – kiekvienas jaučiasi esąs doras vien dėl to, kad taip tiki ir jaučiasi.

Protestantizmo revoliucija ilgainiui prarijo savo vertybes. Kaip galiausiai paaiškėjo, galutinė jos stotelė – visiškas moralinis subjektyvumas. Jokios tiesos ar dorybės nėra savaime suprantamos ir besąlygiškai visiems privalomos. Visuomenė susiskirstė į vienokių ar kitokių tiesų frakcijas. Šių stovyklų pasirinkimą paprastai lemia asmeninės naudos motyvas.

Modernybės aušroje pasirodo tokie mąstytojai kaip F.Nietsche ar M.Marksas, kur perspektyvios tiesos kriterijus yra tai, kad vienos ar kitos idėjos geba sutelkti galią. Nietsche prakalbo apie antžmogį, kuris įsiviešpatauja savo asmeninės valios dėka, o Markso proletarams priklauso ateitis dėl to, kad jų daug, o buržujų tik saujelė.

Taip priėjome iki mūsų dienų, kur kiekvienas tiki į ką tik nori; niekas negali kito pataisyti, nes nebeliko jokių visuotinai pripažįstamų tiesos nustatymo kriterijų. Kai nelieka nieko kas visiems būtų šventa, vienintelis veiksmingas argumentas – galia. Pavyzdžiui, geriausiai girdimu tampa tas, kuris garsiausiai rėkia. Jeigu gali pasitelkti populiarų žinių portalą savo tiesoms propaguoti – tavo „tiesa“ pradeda įgauti svorio ir nusvėrinėja kitas nuomones, kurios tokios jėgos pasitelkti negali.

Žodžiu, tokioje visuomenėje svarbu pasitelkti kuo didesnį svertą savo tiesoms propaguoti. Ne objektyvus nuomonės teisingumas, o sverto galingumas nulems kuria tiesa paims viršų.

Nuo tada, kai tiesos tapo subjektyvios,  visi tampo paklodę kiekvienas į savo pusę. Praėjo dar dešimtmetis kitas ir visi pamatė, kad ir pačios nuomonių frakcijos ėmė savaime byrėti. Pavyzdžiui, mūsų politinės partijos vis mažau turi ką bendro su politinėmis ideologijomis, kurių vardai puošia jų pavadinimus. To savaiminio byrėjimo priežastis ta, kad bet kokiai žmonių sąjungai palaikyti reikia, kad žmonės būtų nusiteikę daugiau ar mažiau vienas dėl kito aukotis – raktas į gerą komandą, kaip pasakytų muškietininkai, yra vienas už visus ir visi už vieną. Tačiau kai kiekvienas aukščiausia vertybe laiko save patį, ūpo nors kiek aukotis dėl bendro neatsiranda.

Pagaliau visiškai priartėjome prie atsakymo į pagrindinį straipsnio klausimą – kodėl krikščionys būdami dauguma leidžia visokioms marginalioms grupėms lipti sau ant sprando ir iš savęs tyčiotis. Krikščionys deklaruoja vienokias ar kitokias savo vertybes, tačiau šiandien jie nebėra pasirengę jų ginti. Ar Jėzus, kryžius, šeima ir kunigas vienam ar kitam krikščioniui yra vertybė pasimatys tik tuomet, kai šios vertybės patirs išbandymą – kai dėl aukščiau išvardintų dalykų šiam asmeniui prireiks pasiaukoti, nukentėti, paremti.

Nenoriu įžeisti, tačiau jeigu kas nors jūsų akivaizdoje galėtų skriausti jūsų vaiką, o jūs tik žiūrėtumėte ir nieko nedarytumėte, tai reikštų, kad vaikas jums nėra vertybė. Svarbu ne ką kalbate, o ką darote. Tad jūsų vertybės yra tik tai, dėl ko sutinkate pasivarginti, nukentėti.

Kiek dėl savo krikščioniškų vertybių pasirengę aukotis dabartiniai krikščionys? Šiek tiek, kartais, tačiau to nepakanka. Todėl leftistai puikiai žino, kad jeigu valysis kojas į krikščionis, nieko bloga jiems dėl to nenutiks. Jie vis drąsiau ir įžūliau primetinėja pasyviai daugumai savo pažiūras, nes tie, kurie save vadina krikščionimis, iš tiesų jokių tikrų vertybių neturi.

Visi tie sodomitai, feministės ir marksistai pagarbiu lanku apeina musulmonus, nes žino, kad ten gali smarkiai nukentėti. To nebus dergiant krikščionis, todėl drąsiai tyčiojasi. Būtų dar nieko, jeigu viskas patyčiomis ir pasibaigtų – ne, jie primetinėja krikščionims savo tiesas, reikalauja pagal jas gyventi, kitaip grasina susidoroti.

Jeigu iki šiol krikščionys dar nesuprato, jie tapo tais geriečiais vyrukais (nice guy), kuriais moterys įžūliai naudojasi ir patyliukais niekina. Perdėtas šiuolaikinių krikščionių pakantumas jokia dorybė, nes leisti įžūliems pašlemėkams tau lipti ant sprando – akivaizdus blogis. Jeigu kas tuo abejojate, pažvelkite į padarinius. Krikščionių abejingumas, pasyvumas kai puolamos jų vertybės veda į Vakarų sodomizavimą, o nuo čia jau matyti plika akimi civilizacijos krachas, musulmonų įsigalėjimas.

Atsakas, jeigu kam nors dar neaišku, turėtų būti susitelkimas grėsmės akivaizdoje ir rimta konfrontacija. Anoji pusė nė neslepia, kad jūsų nė kiek netoleruoja – kodėl tokį totalitarizmo užkratą turėtumėte toleruoti jūs?

Dabartiniai krikščionys yra kaip avių banda – visi tik žiūri savo kailio ir visiškai nepageidauja dėl savo tikėjimo nors kiek nukentėti. Tai bailių ir dekadentų banda, kurią stumdo visi kas netingi. Laikas kritiškai į save pažvelgti ir savimi pasibjaurėti.

Mums lieka paskutinis klausimas – o kur krikščionių ganytojai?  Kodėl jie nekalba, kad su dabartinėmis nuostatomis krikščionys žengia į bedugnę? Kodėl neskelbia, kad tavo tikėjimas gyvas tiek, kiek dėl jo sutinki nukentėti? Nejau ir jiems nusispjauti tiek į Jėzų, tiek į savo pasekėjus?

Štai čia ir paaiškės kam mums įžangai reikėjo tokio ilgo diskurso į istoriją. Dabartinė krikščionybė yra patekusi į panašią padėtį, kurioje ji buvo antroje XV amžiaus pusėje, keli dešimtmečiai iki protestantiškos revoliucijos. Priminsiu, kad tuomet senos tiesos žlugo, o naujos dar nespėjo atsirasti. Tik šiuo metu krikščionybės padėtis yra nepalyginamai sunkesnė.

Internetą užplūdo gausybė informacijos, kuri visiškai diskredituoja krikščionybę ties šaknimis. Prabilo žydų teologai, kurie ėmė išsamiai dėstyti kodėl judėjai nepriėmė ir niekuomet nepriims krikščionybės. Aiškėja, kad krikščionių teologija neatlaiko jokios kritikos, kad Naujajame testamente netrūksta vienas kitą paneigiančių faktų, kad nuorodos į Jėzaus atėjimą biblinėse pranašystėse yra pritempimai, o judėjų raštai piešia visiškai kitokį būsimojo mesijo vaizdą, taip pat ką atėjęs jis nuveiks.

Apie šiuos skandalingus atradimus dar ne per daugiausiai žino plačioji visuomenė, tačiau intelektualų galvose jau vyksta grandioziniai pokyčiai. Be to, biblinėse pranašystėse nuolatos kartojasi mintis, kad galiausiai bus judėjų viršus, kad tautos istorijos pabaigoje susipras, jog tiesa pas žydus.

Jeigu esate pasirengę savo vertybių sukrėtimui ir išdrįsite pažvelgti į tuos prieštaravimus, rekomenduoju išklausyti rabį Tovia Singer arba rabį  Michael Skobac.

Tuo tarpu gilėja krikščionybės krizė. Rimti krikščionių teologai nesiima ginti tikėjimo tiesų, nes žino, kad tai beviltiškas reikalas. Tuo tarpu žmonės liko be dvasinių orientyrų, vis labiau klimpsta į kūniškus, materialius pasitenkinimus, tačiau šie deramai nepasotina. Žmonės nebežino ko imtis, nes gyvenimas praranda skonį, dauguma daugiau ar mažiau nujaučia, kad taip gyventi negalima. Tačiau ko imtis dorai nežino.

Bet kokiu atveju ieškant išeities reikia pradėti ieškoti nuo to, kad laimę atrandame kai savo gyvenimo tikslą, prasmę sutelkiame į kai ką daugiau nei save patį. Tai gali būti gyvenimas dėl šeimos, dėl bendruomenės, dėl vieno ar kito kilnaus tikslo. Laimingi tie žmonės, kurie turi dėl ko aukotis.

Straipsnis gavosi toks ilgas dėl to, kad norėjau išsamiai pagrįsti, jog pasikeitus visuomenės vertybėms pavymui pagal tai pasikeičia ir išorinė tikrovė. Tikriausiai dar nepamiršote, kad prieš kelis metus pagrindinis visuomenę kamavęs rūpestis buvo tai, kad valdžiažmogiai nekontroliuojamai vagia. Tuomet viešoje erdvėje praūžė mintis, kad toleruoti vagį viršininką yra baisiai nedora, kad joks normalus žmogus su tokiu nesitaikstys. Praėjo metai ar du ir mes daugiau nebegirdime apie naujus korupcijos atvejus – bent jau valstiečių paskirti ministrai ar valdininkai kol kas neįsipainiojo į jokį rimtesnį korupcijos skandalą. Vadinasi, gyvenimas iš tiesų prisitaikė prie pasikeitusių visuomenės vertybių.

Šiandien, kai žmogui neaišku kas yra šeima, kiek esama lyčių, kai vyrai matomi kaip amžina problema, o moterys nuolatinės aukos. Kai žmogui į galvą įsimeta sodomistinė pasaulėžiūra, jis pradeda nekęsti šeimos, skatina grobti vaikus, ragina keisti klimatą, siekia kuo didesnės nelegalios migracijos, verčia piliečius neprašytiems atėjūnams mokėti pašalpas. JAV turi grandiozinę problemą, nes šios pasaulėžiūros pasekėjai nesiskaito su tuo, kad nelegali migracija smarkiai prisideda prie nusikalstamumo, narkomanijos epidemijos šalyje ir neleidžia skirti pinigų pastatyti sieną, kuri nelegalią imigraciją pažabotų. Mūsų valdžia priiminėja deklaracijas nelegalią migraciją pripažįstančią žmogaus teise, o Konstitucinis teismas liepia pripažinti šeimomis tai, kas pagal Konstituciją šeimomis nelaikoma.

Taip nutinka dėl to, kad krikščionys toleruoja tai, ko normaliam žmogui jokiu būdu negalima toleruoti. Biblija liepia nekęsti blogio, atsitolinti nuo melo (Pat 8:13, Iš 23:1). Jeigu tik pamatėme, kad vienas ar kitas asmuo užsikrėtė sodomizmo idėjomis, turime ryžtingai nuo jo atsižegnoti kaip nuo raupsuotojo. Įspėti kitus žmones, kad šis asmuo nužmogėjo. Jokiu būdu neleisti jam pakeisti tvarkos visuomenėje. Nenusileisti bepročiui nė per nago juodymą – apskritai neiti su juo į jokias kalbas, tik baisėtis kuo jis pavirto. Kai tik išgama sodomistas pakėlė galvą ir pasikėsino į tai, ką laikote šventa, vertinkite tai kaip ketinimą užleisti ant žmonių marą. Kai plačiojoje visuomenėje įsivyraus toks požiūris į sodomistus, jie iš viešojo gyvenimo pranyks greičiau nei atsirado.