- Ar galėtume jus trumpai pakalbinti? - klausiame su kolega šeimos, stebinčios parke vaikų žaidimą.
- Žiūrint kokiu klausimu,  - nepatikliai traukiasi šeimos galva.
- Parašus renkame pretendentams į Lietuvos prezidentus, - trumpai atsakau.
- Oi ne, neįdomu. Vis tiek niekas nepasikeis, - numoja ranka pašnekovas ir nusisukęs traukia telefoną, slepiasi savo saugiame virtualiame pasaulyje...

Nusivylę, nepatiklūs, abejingi, savin sulindę ir tik retu atveju draugiškai atsiveriantys bendravimui.

Sutikome turinčių savus tvirtus pasirinkimus. Kam Šimonytė tinka („visą gyvenimą balsavau už konservatorius“), kam norisi Skvernelio griežtos rankos („tik policininkas Lietuvoje tvarką padarys!“), ką nostalgija jaunoms dienoms Juozaičio pusėn traukia („aš sena sajūdietė, tai tik už jį“), kam jauno, drąsaus, tradicines vertybes ginančio prezidento Puidoko asmenyje norisi („tik dėl jo eisiu į rinkimus, nors niekad neidavau“), kam socialdemokratinės Andriukaičio pažiūros pačios priimtiniausios („žinot, čia Kaunas, negaliu garsiai apie savo pažiūras kalbėti“), kam dar kažkas atrodo galintis būti prezidentu. 

Viskas gerai, kai žmonės jau nusprendę, o gal dar tik renkasi, domisi, skaito, klauso. Jie bunda ir nori suprasti. Aš savo pasirinkimą esu padariusi. Žinau, kodėl renkuosi savo kandidatą. Tačiau suprantu, kad mes visi renkamės pagal save. Artimiausią sau pažiūromis, gyvenimo būdu, vertybinėmis nuostatomis. Kažkam iš mano pažįstamų artimi Šimonytė, Nausėda ar Skvernelis. Viskas gerai, nors kažko giliau artimo tarp mūsų jau kaži ar bus, nes pasirinkimai radikaliai skirtingi. Ypač, jei žmogus renkasi ne tiesiog konservatorių ar valstiečių kandidatą, o konkrečiai asmenį, žinodamas viską ir sutikdamas su tuo, kas buvo, ką tas asmuo jau yra padaręs. Dargi manau, kad mes patys viduje kažkiek panašūs į tuos, kuriuos remiame. Ar gali tradicinę šeimą norintys išsaugoti savo balsą atiduoti Nausėdai, teigiančiam, kad ir mažumos turi teisę laisvai demonstruoti savo jausmus? Manau, kad niekas neturėtų laisvai demonstruoti savo seksualumą. Tai skirta dviems vienas kitą mylintiems, o ne kitų apžiūrai. Tuo labiau, apie tai neturi per daug žinoti ir girdėti augantys vaikai. 

Labai gerai, kai mes žinome, kas esame ir suprantame, ko norime. Tačiau kiek yra nieko net girdėti nenorinčių? Juk statistika iškalbinga: rinkimuose retai dalyvauja 50 proc. balsavimo teisę turinčių asmenų. 

Ryškiausias praėjusio saulėto savaitgalio jausmas - liūdesys. Gyvendami savo aplinkos ir feisbuko burbuluose imame manyti, kad gana daug tokių, kaip mes. Sutampa vertybės, aktyvumas, pasirinkimai. Na, juk neapsupame savęs tais, su kuriais dėl vienų ar kitų vertybinių pasirinkimų tektų nuolat konfliktuoti. O einant ir kalbinant žmones ne feisbuke, bet gyvai, ima ir pasimato reali situacija. Kad ir kiek Santakoje vėjai bandė išpūsti liūdesį, nieko jiems nesigavo. Žiemos miege panirusi Lietuva... 

Ir pagyvenę, kurie jau pavargo laukti, tikėti, viltis. Ir jauni, kurie dar  tik tik pradėję savo kelią, tačiau tiek viskuo nusivylę... Ir stotyje sutiktos šeimos, pasakojusios, kad su visam palieka gimta šalį... Liūdna matant tiek abejingumo. Liūdna, kad žmonės jau netiki. Juk ne tik permainomis politikoje netiki. Pirmiausia - pačiais savimi.

Supratau tik vieną - reikia laiko, o jo jau nelabai ir turim. Reikia laiko pačiam pabusti, o po to žadinimo bangą siųsti tolyn. Kažkur ji nuslops, kitur stipriau subanguos. Taip vieni per kitus ir kelsimės. Mes, lietuviai, gilūs, mąstantys, išmintingi, jaučiantys tiesą. Tik labai svarbu žinoti - esame ne po vieną. Mūsų daug, tik pilkai margoje gatvės minioje nelabai matomės. Gerai, kad yra feisbukas su tuo burbulu. Pareini, įsijungi, užsuki į savo mėgiamas grupes ir ramiau - esi ne vienas toks. O tada tyliau ar garsiau imi pasakoti tai, kuo tiki. Taip, šį kartą aš ne apie katinukų, eilėraščių ir žibučių nuotraukų postinimą, o apie tuos tekstus ir mintis, kurie sukiršina, kelia diskusijas, vienus feisbuko draugus išmeta (ir nesvarbu, kieno rankomis), kitus pritraukia. 

Mes drąsūs tik internete. Gatvėje užkalbinti bijome, o kai kalbina mus, susigūžiame, kišame ausinukus giliau į ausis, nieko nematome, negirdime, nenorime  savo erdvėn įsileisti nepažįstamą praeivį, į šypseną greičiau atsakome niūriu dėbtelėjimu. Bet... Lašas po lašo ir... - liaudies išmintimi verta vadovautis. Amžių patikrinta.

Procesas vyksta. Tęsiame?