Iš šalies gali pasirodyti, kad mano gyvenimas kupinas įvykių, švenčių ir žmonių, bet realiai supratau viena - aš visada gyvenau karantine. Ir gyvenimas buvo savaeigis, kokybiškas o ypač susibalansavo, kai supratau - jo varomoji jėga yra humoro jausmas. Toks lengvas buities ir būties sietas, pro kurį iškoši įvykius ir tik tada virškini. Dar itin palengvėjo, kai supratau, kad ne visi taip sugeba ir yra žmonių, kurie irgi turi filtrą, tik kitokį - visą gyvenimo lengvumą prafiltruoja ir pasilieka sau prabangą kniaukti, vargti ir zyzti. Nėr to blogo. Tokių nelydi pavyduolių armijos! Dar prašviesėjo, kai supratau, jog „geras žmogus“ dažnai yra durniaus sinonimas. Tokių būna, bet jie reti ir dažnai patys sau pavojingi. Daug pasitaiko gyvenančių taip, kaip 30 metų moko „Bitė“: pririši abonentą ir čiulpi lyg siurbėlė, apsimetęs bite. Bet viskam ateina sutarties pabaiga.

Ties kažkuriuo gyvenimo posūkiu ėmiau rūšiuoti ne tik šiukšles, bet ir ... žmones. Taip, taip. Kad ir kaip neetiškai skambėtų, bet „visi vienodi - visi lygūs“ baigėsi apie trisdešimtmetį... Ir va - vakar aptikau vieną neišrūšiuotą ispanę. It prisukta Feisbuko platybėse ji varė ant Lietuvos ir aš apsidžiaugiau. Išrūšiavau ją prie toksiškų. Kur artintis - tik su Coronos autfitu per saugų atstumą. Patys suprantat. Nesivėlimas į piktas diskusijas veikia lyg ramunėlių arbata, tik poveikis ilgalaikis. 

Teisybės dėlei turiu pridurti, kad Lietuva negražiai su ta moterimi pasielgė: neturėdama jokio aukštojo mokslo diplomo, dirbusi virėja kabake, moteris atitiko Klaipėdos universiteto standartus ir netikėtai tapo... ispanų kalbos dėstytoja! Tikrai tikrai. Tuomet pati buvau „gero žmogaus“ stadijoje ir nesupratau, kaip universitetas pakenkė ne tik sau, bet ir jai.

Jautėsi sutrikusi, bet įsibėgėjo: išmoko kažkiek gramatikos, pasikėlimo meno, gražioms blondinėms rašė blogus pažymius, vaikinų nekentė, valgė daug rūkytų ešerių ir gėrė „Švyturį“. Jau anuomet buvo progresyvi ispaniška feministė ir mokėjo garsiai nusiriaugėti, koja atidaryti duris, rėkti ant studento, kol šis... pravirkdavo ir trenkti kumščiu į stalą. Kartą ji gavo tokį sudėtingą psichodelinį laišką, kur viena studentė rašė: „jūs esate tuščia ir baisi, lyg Klaipėdos centrinė aikštė - tokią mylėti gali tik komisaras Reksas“...

Moteris grįžo į virtuvę.

Tik noriu pasakyti - mažiau bendravimo, „socialinio kapitalo“ ir ryšių dažnai irgi reiškia gyvenimo kokybę! Mažiau „gyvų susitikimų = mažiau liūdnų prisiminimų“, - pasakytų mano Liucija. Ir vienas ar du puikūs, laiko patikrinti žmonės šalia tikrai nusipelno daugiau mūsų dėmesio, kurį išbarstom visokiems „ryšiams“, kurie dažniausiai nieko neriša. Visokie autoritetai irgi būna apgaulingi. Todėl - mažiau bendravimo gali reikšti geresnį gyvenimą. Virtualiai koja atidarytos durys neprispaus rankos. Ir neteks susipažinti su vietiniu chirurgu Mariumi (jau kita istorija). Tik sakau, kad karantinas irgi yra filtras.