Tos bobulytės nuo ryto iki vakaro sėdėdavo prie mano namo laiptinės ir pro papuvusių dantų tarpus spaudydavo „siemkių“ (t.y. saulėgrąžų lukštus). Bobulytės buvo vienišos ir neturėjo nei draugų, nei vaikų nei anūkų, nei šunų, nei kačių, nei giminių. Tiksliau de jure turėjo, bet de facto – ne. Mat su visais buvo susipykusios. Todėl pagrindinė jų gyvenimo misija tebuvo likusi viena: sėdėti prie namo laiptinės, spjaudyti siemkių lukštus ir lieti savo pykčio nuodus ant visų praeivių, kurie tik papuldavo į jų akiratį.

Nemaža jų pykčio nuodų porcija tekdavo ir man. Stasei ir Džestinai nepatiko nei mano ilgos kojos, nei trumpas sijonas, nei per aukšti batų kulnai, nei per didelis guzikų kiekis žieminėje striukėje. Grauždavo Stasė ir Džestina mane ir dėl to, kad pieną perku popierinėje pakuotėje, o ne stikliniuose buteliuose, neva todėl, kad esu tinginė ir tingiu pridavinėti butelius į taros supirkimo punktą. O kai vieną kartą tų bobulyčių mandagiai paprašiau nebespjaudyti ant mano naujos mokyklinės uniformos, tai minėtos bobulytės šį mano prašymą išvertė į grasinimą išdaužyti joms tuos kelis papuvusius dantis su visais jų tarpdančiuose įstrigusiais siemkių lukštais. Tada , rodos, bobulytės kvietė net miliciją (tuometinė policija), bet milicininkai į Stasės ir Džestinos užgaidas jau nebereaguodavo. Tai ir nevažiavo.

Kodėl būtent šiandien prisiminiau ir Stasę ir Džestiną? Todėl kad jos neišnyko... Tik jos jau nebesėdi ant suoliukų prie daugiabučių laiptinės. Jos jau užima aukštas pareigas ir gauna solidžius atlyginimus. Viena iš jų yra kažkokios tai švietimo profsąjungos kažkokia tai pirmininkė, kita – su savo vardo traukiniu į Europos parlamentą nuriedėjusi tautos išrinktoji. Kartu su savo piktais pasekėjais šios dvi dar piktesnės bobulytės jei ne siemkėmis, tai bent pykčio nuodais apspjaudė mūsų Prezidento žmoną p. Dianą. Spjaudymas buvo toks aršus, kad net nepatingėjau pasidomėti, ką gi tokio p. Diana pasakė, kas taip labai nepatiko šių dienų stasėms ir džestinoms Ogi pasakė tik tai, ką ir visi be pasakymo žinojo.

Cituoju: „Yra toks labai dažnai kartojamas stereotipas , kad jeigu mes padidinsime moterų skaičių kažkurioje srityje, automatiškai tos srities rodikliai pagerės arba bendroji situacija pagerės. <....>. Švietimo sistemoje dirba 79 proc moterų, bet jeigu mes pažiūrėsime į švietimo sistemos rodiklius, mes pamatysime, kad pagrindiniai rodikliai, tie, kurie turėtų augti, nuolat smunka žemyn“.

Na ir ką? Švietimo sistemoje tikrai dirba 79 proc moterų. Toks faktas, na ir ką? Švietimo sistemos rodikliai tikrai krenta (prisiminkime moksleivių matematikos egzamino rezultatus). Toks faktas, na ir ką? Toks stereotipas, kad padidinus moterų skaičių kažkurioje srityje tos srities rodikliai automatiškai padidės, tikrai yra. Toks faktas, na ir ką? Beje, tai labai „tūpas“ stereotipas, nieko bendro neturintis su realybe. Nėra ir niekada nebuvo jokių įrodymų, kad sulyginus kokioje nors organizacijoje vyrų ir moterų skaičių, tos organizacijos rodikliai pagerėtų. Tačiau piktosios bobulytės a la naujos versijos stasės ir džestinos net ir šioje lygioje vietoje atrado progą išleisti savo nuodus. Ir ne šiaip ant bet ko, o mažiausiai ant Lietuvos Pirmosios Ponios. Ir dar visaip, kaip tik galėjo, išvartė p. Dianos žodžius – lygiai taip, kaip kažkada Stasė ir Džestina mano prašymą nebespjaudyti ant šaligatvio išvartė į grasinimą išdaužyti joms dantis.

Tiesa, tų stasių ir džestinų „mūsyse“ ne taip jau mažai. Gal net daugiau, nei koronos patogenų. Todėl nuo šiol su malonumu nešiosiu apsauginę kaukę. Ir ne dėl koronos viruso. Bet dėl stasių ir džestinų. Juk niekada negali žinoti, kada ir iš kokio kampo išlįs kokia nors Stasė ar Džestina ir nelauktai apspjaudys jei ne siemkėmis, tai bent savo tulžies turiniu.