Modernybei stumiantis į priekį viskas tampa post-. Lietuviškai kai kur reikia rašyto po-, tad iš karto susitarkime kad šio straipsnio ribose post- ir po- bus viena ir tas pat.
Pasiklausius filosofų, meno kritikų ar žurnalistų, savo laikotarpį apibūdiname kaip postmodernizmą. Pasibaigus karui Europoje stojo pokaris, o po Sovietų Sąjungos - posovietinė era. Nėra atskirų laikmečių apibūdinimų, tiesiog sakoma, kad tai sekantis po ankstesnio, pavadinimą turėjusio laikotarpio.
Tas rodo, kad žmonės griauna kas buvo, nelabai turėdami ką pasiūlyti mainais.
Aš asmeniškai šios nuodėmės neturiu, nes knygoje Sėkmingos tautos idėja pasiūliau, jog jeigu ženkliai pakeltume savo dvasinio išprusimo lygį, tai mus atvestų į naują erą, kurį pavadinau dvasingumo amžiumi. Ką ši kryptis domina, sąžiningai studijuokite mūsų dvasinės tradicijos privalumus ir trūkumus, taip pat išsiaiškinkite kuo trūkumus pakeisti. Norint žengti į dvasingumo amžių, raktas į šį pasaulį slypi teologijoje.
Bet tai tarp kitko, jeigu rimtai norite išsiveržti iš post- tikrovės. O prie post- neseniai prisidėjo ir postdemokratija. Anglų autorius Colin Crouch 2004 m. parašė knygą Post-democracy.
Kuo, autoriaus žodžiais, pasižymi postdemokratinis laikotarpis? Visi vaizduoja demokratiją, tačiau visuomenė iš tiesų valdoma niekam neatskaitingo elito. Neretai žmonės net dorai nežino kas juos valdo.
Po kiek laiko mes tą slaptą įtaką pavadinome gilumine vyriausybe. Pavyzdžiui, mūsų ministrė pirmininkė gali būti Šimonytė, o jai nurodymus duoda G.Sorošas. Vadinasi, jis ir yra giluminė vyriausybė.
Postdemokratija pasižymi tuo, kad valdymas tampa rankinis, tačiau akylai sergėjamas demokratinės savivaldos fasadas. Egzistuoja rinkimai, liaupsina žodžio laisvė, vyriausybė tikina atstovaujanti savo rinkėjus. Iš tiesų ji atstovauja savo šeimininkus, žodžio laisvė egzistuoja tik kiek neprieštarauja politinio korektiškumo normoms (beje, termino autorius yra ne kas kitas o dėdulė Stalinas). Rinkimai vyksta, tačiau kaskart išrenka kuriuos reikia. Visuomenė keičiama pagal patvirtintą šabloną, tačiau viešai aiškinama kad tai natūrali raida ir laisvas pasirinkimas. Laisvė rinkis iš vieno, prižiūrint kad nesuklystum.
Pamaniau kad atsiras skaitytojų kam ši sąvoka patiks ir kurie norės ją vartoti. Sąvoka puikiai nusako mūsų šiuolaikinę tikrovę. Svarbiausia gyvenimo postdemokratijoje ypatybė - agresyvus veidmainiavimas. Agresyvus veidmainiavimas, kaip ir sovietmečiu, yra savanoriškai privalomas, sukąskite dantis ir būkite laimingi apsimetę jog esate laisvi.
Skaityti komentarus