Pirma. Kuo daugiau veiksmų Venckienę sugrumdyti, tuo prasčiau išeina patiems grumdytojams. Neabejoju, taip išliks ir toliau.

Antra. Pamenate, grąžinus į Lietuvą Venckienę kai kas ėmė rengti mišias už jos išlaisvinimą? Tai štai, dabar ji jau ne tik laisvėje, bet ir gali judėti po visą šalį. Reikia nepamiršti dėl ko anksčiau meldėmės, taip pat sukalbėti ir padėkos maldą.

Trečia. Atėjo laikas vėl pasimelsti – šį kartą už tai, kad teisingumas pagaliau paimtų viršų. Melskitės ne už tai, kad N.Venckienė būtų išteisinta, o už tai, kad teisieji būtų išaukštinti, kad būtų atkurtas jų geras vardas. Nereikia mokyti pono D-vo kaip teisingai išspręsti bylą, tačiau galime į Jį kreiptis, kad daugybė žmonių prisikentėjo dėl teisingumo ir kad laukiame, jog Jis pagaliau pasirodys ir atkurs teisiųjų gerą vardą.

Ketvirta. Pažiūrėkime kas ką teisia. Aštuntas D-vo įsakymas - Nevok! Tačiau mes kiek per siaurai suprantame šio priesako apimtį. Ar iš asmens pavogti galima tik daiktus, pinigus? Rabiai pastebi, kad pirmiausia šis priesakas draudžia vogti žmones. Per mergaitės perėmimo operaciją buvo panaudota prievarta, nors tai draudė teismo sprendimas. Tai darė perėmimą neteisėtu, t.y. pagrobimu. Tai vienas sunkiausių nusikaltimų. Maža to, vaikas neaišku kur pradangintas, aklinai atribotas nuo visų anksčiau jį pažinojusių žmonių. Nuo visuomenės slepia kuo jam šis pagrobimas baigėsi.

Lyg to būtų negana, Lrytas rašo, kad teisme šis įkaitas duos parodymus, kurių pagrindu teisėsauga įrodinės Venckienės kaltę.

Teisėsauga pavogė ne tik žmogų. Dar jie pavogė N.Venckienės ir gausybės pilietinių aktyvistų gerą vardą. Kaip sakė Šekspyras, „Tas, kuris pavagia mano piniginę, pavagia šlamštą; tai niekis. Bet tas, kuris pavagia mano gerą vardą, pats nepraturtėja, o mane išties nuskurdina.“ Prarasta reputacija atima iš žmogaus galimybę visavertiškai išnaudoti savo talentus ir jų pagalba užsidirbti. Reputacijos vagystė atėmė iš N.Venckienės galimybę dirbti teisėja, taigi ir finansinis nuostolis yra milžiniškas.

Dar šie gruobuonys pasikėsino į N.Venckienės ir daugybės teisingumui neabejingų žmonių orumą. Vieši įžeidinėjimai, pažeminimai griauna psichologinę pusiausvyrą, verčia žmogų pasijusti niekuo vertu ir bejėgiu. Toks psichologinių smurtautojų tikslas. Kraštutiniu atveju šios rūšies agresija gali atimti iš žmogaus valią veikti ar net privesti prie savižudybės. Užmušinėjimas žodžiu buvo pastovus ir kryptingas, į jį įsitraukė ilga eilė aukštų pareigūnų ir propagandininkų.

Tokios tokelės. Viso to teisėsaugai prireikė dėl to, kad uždengtų savo uodegą dėl piktybiškai netirtos pedofilijos bylos, kad įvykdytų savo viršininkų nurodymą pamokyti sukilusią teisėją. Po to į patyčių vajų, visai kaip Veronikos paskenduolės istorijoje, įsijungė patyčininkai (žurnalistai), kurie tiek nunešė gyventojams stogą, kad šie net pradėjo niekinti ištisą sovietmečio disidentų kartą. Didelė visuomenės dalis pradėjo ne domėtis teisingumu, o reikalauti, kad su Venckiene būtų susidorota viduramžiškais būdais.

Dabar ši šutvė vėl mėgins nuteisti N. Venckienę bei taip išsiteisinti patys. Turime žinoti, kad korumpuotas teisingumas griauna visuomeninę rimtį, o ilgai nepažabojus šios problemos iškreiptas teismas veda visuomenę į pilietinį karą.

Melskimės, kad V-špats pagaliau pasirodytų ir atkurtų savo didybę po saule.