Kad išsiaiškintumėme kodėl mus užklupo leftizmas, kodėl tiek daug žmonių juo užsikrečia ir kodėl kol kas esame bejėgiai tai sustabdyti, priminsime sau praėjusios dalies išvadas.

Žmonės numojo ranka į žmogiškąsias pareigas, todėl temoka reikalauti, o kai negauna nežmoniškai drąskosi kad kiti jiems pratęstų nerūpestingą vaikystę. Dar puola institucijas, kurios moko apie žmogiškąsias pareigas, nes toks mokymas didžiai nemalonus - primena ką reiškia būti žmogumi kai visa kas viduje purtosi prieš šią gyvenimo tikrovę.

Taigi leftizmas yra sukilimas prieš žmogiškąsias pareigas. O jei taip, tuomet tuoj pamatysime kai ką labai įdomaus.

Pamatinės žmogiškosios pareigos yra ne kas kita kaip dvasiniai priesakai - gerbti tėvus, nepavydėti turtų, išauginti vaikus, neskleisti melo ir t.t. Mažai kas ginčysis, kad civilizacija prasideda kai žmonės įsikinko moraliniams priesakams ir žlunga kai jų atsisako.

Dabar pamatiniai mūsų civilizaciniai principai yra kvestijonuojami, tiksliau griaunami be jokių diskusijų. Naujų šeimos formų išgalvojimas, lyties sampratos perrašinėjimas ir t.t. yra sukilimas prieš žmogiškosios būties pamatus. Kad būtų aiškiau, tai tarsi pareikšti, kad nuo šiol būti žmogumi reiškia gyventi tvarte ir penėtis jovalu (arba kad tai vienas iš žmogiškosios būties variantų).

Kodėl šis sukilimas, gal taip Dangus mums siunčia kokią tai rūsčią žinią?

Įsivaizduokite save žydų vietoje kokiais 100-aisiais mūsų eros metais. Okupacinė valdžia ir daug jos pakalikų jums aiškina, kad dauguma Dievo principų paseno ir kad privalai nustoti jų laikytis, antraip romėnų kariai nudirs tau odą (taip, tuo metu judaizmas Šventojoje žemėje buvo griežtai uždraustas). Jums prisakė, kad nuo šiol galite laikytis tik dešimties bendrųjų Dievo įsakymų, o šimtus kitų surašytų greta toje pačioje Biblijoje privalote pamiršti. Kiekvienas iš Romos atvykęs durnius mano, kad apie Žydų dievą jis nusimano daugiau nei teologijos žinovai.

Taigi krikščionybės ištakose buvo įžūlus nusispjovimas ant dvasinių tiesų. Jas pakeitė kokiomis tai savo sugalvotomis ir pasekėjams prisakė, kad jie gyvens gražiai ir laimingai, jeigu aklai jomis tikės.

Patikėkite, anuomet gyvenusiam eiliniam žydui krikščionybė ir jos agresyvus brukimas atrodė ne kitaip kaip mums leftizmo invazija ir brutualus žmogiškų santykių griovimas. Panašu kad tai, kas vyksta šiandien, krikščioniškai civilizacijai yra atpildo valanda, ilgai vengta akistata su tiesa: akis už akį, dantis už dantį.