Vienas kraštutinumas – viskuo nepatenkintieji, amžinai nuskriausti, kuriems visas pasaulis skolingas ir viską turi duoti. O jie tik ims ir toliau liks nepatenkintais, kad per mažai, ne tą ir ne taip davė. Jiems visas gyvenimas – didelė ir neišsprendžiama problema, dėl kurios kalti visi kiti. Nors patys nepakrutins užpakalio, kad nors ką nors padarytų.

Tai pašalpų gavėjai – kalbu ne apie pinigines išmokas, o apie susikurtą pasaulio vaizdelį, jei kam neaišku. Neapkenčia valdžios, bet ką nors gera nuveikti bijo ir nesugeba. Šiaip maištingi bailiai, tačiau valstybės krizių ir suiručių metu tampa revoliucingiausiu sluoksniu. Eina plėšti parduotuvių, griauti paminklų, deginti rūmų ir prisigėrę begalinėmis eilėmis šalia užspardytų ponų prievartauja turtingas ponias.

Kitas kraštutinumas – viskuo patenkintieji. Amžinai teisūs, kuriems dėl ne nuo jų priklausančių aplinkybių, ne visada švaraus tėtukų ir mamyčių įdirbio ar šiaip atsitiktinai pasisekė. Arba užsidirbo užpakaliais ir priekiais, apgavystėmis ar viešaisiais pirkimais. Tokie nuoširdžiai įsivaizduoja, kad savo protu, talentais ir doru darbu susikūrė tai, ką netyčia turi, nors giliai širdy ir suvokia, kad taip nėra.

Šitie amžinai viskuo patenkinti ir aršiai pikti ant nepatenkintųjų, nes bijo, kad kas neatimtų gyvenimo grobio. Nei valstybės ar visuomenės problemų, nei žmonių tragedijų nemato, o jei pastebi – kaltina tuos, kurie kenčia. Ir taip pat nepakrutins užpakalio, kad ką nors pakeistų. Valdžios nemyli, bijo ir visada ją gina, kad tik savo komfortui nepakenktų, o valdžia juos taip pat myli, nes jai reikia kuo daugiau patenkintųjų.

Ir tie, ir kiti yra mažumos. Viduryje – dauguma, kuri sunkiai dirba ir nieko dėl nieko nekaltina. Šie žmonės patenkinti tuo, ką turi ir kas yra, nes kito gyvenimo nebus. Brangina kiekvieną dieną, kuri jiems dovanota. Turi problemų ir jas sprendžia, kaip sugeba. Jie sukuria viską, kas yra ir moka mylėti ir atleisti. Akys jų gyvos, dažnai nušvinta ir nėra jose melo.

Tačiau jų nepastebi nei vieni, nei kiti. Nei žiniasklaida, nei televizijų vamzdžiai, nei politikai. Niekam jų nereikia, niekam neįdomūs ir niekam nerūpi, nors jie ir yra tikrasis gyvenimas. Jiems kartais atrodo, kad yra nematomi žmonės už tikrovės ribos, kitoje veidrodžių pusėje. Tarsi gyventų Marse.

Kraštutinumai – vidutinybių privelegija. Viešajame vidutinybių pasaulyje normalus žmogus taip pat tokiu pasijunta, o vidutinybės tampa reikšmingomis. Joms skirta viskas – reklama, propaganda, pokalbių šou, panoramos ir protinguolių komentarai. Dalelė vidutinybės yra kiekviename ir per tai esi pažeidžiamas, todėl taip lengva, gera pasiduoti susiliejus su biomase.

Jie labai bijo būti atpažintais ir yra vieningi. Jeigu tikro, nesumeluoto žmogaus šiame pasaulyje nebūtų, jį reikėtų sugalvoti. Bet kai tik toks atėjo ir prabilo – mikliai prikalėm prie kryžiaus. Nes kitaip kas gi būtų dėl visko kaltas ir visiems skolingas? Ko neapkęstų, bijotų ir patenkintieji, ir nepatenkintieji? Kas sukurtų viską, ką ir tie, ir kiti visaip pasiima?

Dažnai pagalvojam, kad kitaip jau niekada nebegali būti. Bet visos išsigimę valdžios pradeda žlugti po pirmosios silpnumo akimirkos, kada paaiškėja, jog nebesugeba kontroliuoti padėties ir savo netiesos, žmonių ir viešumos. Kiekvienas karininkas žino, ką reiškia prarasti iniciatyvą — tada esi tik reaguojantis į kito kuriamą situaciją pralaimėtojas.

Laimėjimai ateina kai laimima savo širdyje, tada tikėjimą papildo pasitikėjimas, sutvirtėja viltis ir tikrieji atsitiesia. Net maža pergalė gali įjungti ryžtą nepasiduoti, kuris nulemia viską. Mūsų tikslus, siekius ir įvykius nulems gyvas gyvųjų procesas. O jei neprasidės — nenusiminkit, vis tiek kada nors savaime prasidės. Tik tada gali būti per vėlu.